onkològija (gr. ogkos – patinimas, patinęs; čia: navikas + logos – žodis, sąvoka, mokslas), medicinos šaka, tirianti navikų atsiradimo priežastis, diagnostiką, gydymą ir profilaktiką.
Pirmųjų žinių apie piktybinius navikus ir jų gydymą randama senovės graikų, egiptiečių, kinų, indų raštuose, Katuno (2300 pr. Kr.) ir Eberso (1600 pr. Kr.) papirusuose. Edwino Smitho rastame 1600 pr. Kr. datuojamame papiruse aprašytas krūties vėžiu sergančių 8 moterų nesėkmingas gydymas prideginimu. Hipokratas pasiūlė terminą carcinos ir carcinoma, Galenas – terminą oncos tumorams pavadinti. Pirmųjų žinių apie krūties operacijas yra K. Celso (25–50 pr. Kr., senovės Roma) ir Galeno veikaluose. J. Hunteris (1728–93, Škotija) pradėjo operuoti navikus ir paskelbė, kad pašalinti galima tik gretimų audinių neperaugusį naviką. 1775 P. Pottas (Didžioji Britanija) aprašė vyrų kapšelio, vadinamąjį kaminkrėčių, vėžį. Onkologija pradėjo plėtotis 19 a. R. Virchowui (Vokietija) sukūrus ląstelės patologijos teoriją. Atsirado daugiau duomenų apie piktybinius navikus sukeliančius veiksnius, prasidėjo eksperimentai su gyvūnais. Susiformavo eksperimentinė onkologijos kryptis, kurios pradininkas buvo M. Novinskis (1841–1914, Rusija), 1875–77 įskiepijęs vieno šuns piktybinį naviką kitam (vadinamasis perskiepijimas). Eksperimentai su gyvūnais sudarė galimybes nustatyti ar patvirtinti įtariamų kancerogeniškumu veiksnių poveikį. Navikus transplantavo ir tyrė P. Ehrlichas (Vokietija), jo tyrimai padėjo nustatyti daugelį navikinių audinių ir ląstelių ypatybių. 1896 T. Beatsonas (1848–1933, Didžioji Britanija) aprašė sėkmingą triušių patelių pieno liaukų vėžio gydymą pašalinus kiaušides, 1941 C. B. Hugginsas (Jungtinės Amerikos Valstijos) – prostatos vėžio gydymą pašalinus sėklides. 1903 A. Borrelis (1867–1936, Prancūzija) iškėlė virusinės vėžio teorijos hipotezę. Vištų sarkomų tyrinėjimai 1908 sukeliant jas beląsteliniais navikų filtratais (W. Ellermanas, 1871–1924 ir O. Bangas, 1881–1937, abu Danija) padėjo 1911 atrasti onkogeninius virusus (F. P. Rousas, 1879–1970, Jungtinės Amerikos Valstijos). Pradėta tirti kancerogenines medžiagas. 1916 K. Jamagiva ir K. Ičikava (Japonija) tepdami akmens anglių derva triušių ausis, sukėlė odos vėžį. 1910 įrodytas jonizuojančiosios spinduliuotės kancerogeninis poveikis (J. Clunet, 1878–1917, Prancūzija). 1923 G. Papanikolau (1883–1962, Graikija) nustatė žmogaus papilomos viruso poveikį gimdos kaklelio vėžiui atsirasti. J. Fibigeris (1867–1928, Danija) 1926 nustatė kancerogeninį parazitų poveikį. 1932 A. Lacassagne’is (1884–1971, Prancūzija) nustatė estrogenų pertekliaus kancerogeninį poveikį pelėms. S. Farberis (1903–73, Jungtinės Amerikos Valstijos) 1948 atrado pirmąjį chemoterapinį vaistą aminopteriną (plačiai vartojamo metotreksato, sukurto 1956, pirmtaką). Nuosekliai tyrinėta įvairių ubikvitarinių (plačiai paplitusių) cheminių medžiagų – policiklinių angliavandenilių, N-nitrozaminų, mikotoksinų, kai kuriose pramonės šakose sutinkamų chemikalų – asbesto, vinilo chlorido ir kitas kancerogeninis poveikis. R. Dollis (1912–2005) ir A. B. Hillis (1897–1991, abu Didžioji Britanija) 1951 paskelbė, kad sergamumas plaučių vėžiu susijęs su tabako rūkymu. Vėliau įrodyta, kad tabakas sukelia ir kt. organų vėžį bei lemia 30 % mirtingumo nuo vėžio stiprios ekonomikos šalyse. 1941 I. Berenblumas (Izraelis) nustatė 2 pagrindines kancerogenezės stadijas: iniciaciją (specifinis genomo pažeidimas) ir promociją (pažeistų ląstelių klonų proliferacija). J. D. Watsonas (Jungtinės Amerikos Valstijos) ir F. Crickas (Didžioji Britanija) 1962 nustatė DNR struktūrą ir genų prigimtį, tai padėjo suprasti ląstelių mutacijų įtaką vėžio patogenezei, onkogenų ir navikus slopinančių genų sąveiką. 1967 nustatyti ir tyrinėti ikivėžiniai įvairių organų procesai (L. Šabadas, 1902–82, SSRS). 1976 J. M. Bishopas, D. Stehelinas ir H. E. Varmus (visi Jungtinės Amerikos Valstijos) nustatė onkogenų įtaką kancerogenezei.
20 a. chirurgijos ir radiologijos laimėjimai padėjo tobulinti navikų diagnostiką ir gydymą, tobulėjo rentgenodiagnostika, atsirado ultragarsinė diagnostika, endoskopija. Įdiegtos į praktiką radikalios operacijos, šalinant ne tik naviką, bet visą pažeistą organą, sritines metastazes (E. Vertheimas, 1864–1920, Austrija, W. S. Halstedas, Jungtinės Amerikos Valstijos). Nuo 1925 pradėta taikyti spindulinė terapija, nuo 1940 – chemoterapija. 1946 sukurta ir ištobulinta simbolių, atspindinčių naviko išplitimo laipsnį, sistema TNM (P. Denoix, 1912–90, Prancūzija). Atrasta antinavikinių vaistų, pradėta taikyti imunoterapija monokloniniais antikūnais, citokinais, interferonais ir kita, rekombinantine DNR terapija, augimo faktorių inhibitoriais, apoptozės induktoriais, lazerių terapija.
21 a. dauguma onkologinių ligonių gydoma derinant įvairius metodus, taikoma kompleksinė terapija.
Veikia Tarptautinė vėžio draugijų asociacija, jos centras Ženevoje. 1933 įkurta kovos su vėžiu organizacija. 1964 Lione (Prancūzija) įsteigtas Tarptautinis vėžio tyrimų institutas. 2008 Pasaulio sveikatos organizacija išskyrė daugiau kaip 100 cheminių, fizikinių ir biologinių kancerogeninių medžiagų.
Lietuvoje
1773 aprašyta krūties vėžio operacija. 19 a. pradžioje Vilniaus universiteto anatomijos muziejuje buvo apie 140 onkologinių preparatų, gautų operuojant ir skrodžiant, buvo onkologijos tema apginta disertacijų: O. Nechvederovičiaus (1811, liežuvio vėžys), A. Savickio (1812, navikinių ligų patologinė anatomija), F. Vrublevskio (1813, akies obuolio vėžys), K. Porcijankos (1818, lūpų vėžys). Uždarius Vilniaus medicinos‑chirurgijos akademiją onkologijos klausimai buvo nagrinėjami Vilniaus medicinos draugijos (įkurta 1805) posėdžiuose. 1922 įsteigtame Lietuvos universitete buvo tobulinama navikų diagnostika ir gydymas, kuriama lietuviška terminija (J. Lašienė, V. Kuzma, P. Mažylis). 1925 Kaune įrengus giliosios rentgenoterapijos aparatą, 1928 įsigijus radžio sergančiuosius navikais pradėta gydyti jonizuojančiąja spinduliuote. 1933 A. Domaševičiaus, P. Mažylio, V. Didžiulio ir kitų pastangomis įkurta Kovos su vėžio liga draugija. 1931 Vilniuje K. Pelčaro iniciatyva įsteigtas Kovos su vėžiu komitetas, ligoninė sergantiesiems įsisenėjusiomis vėžio formomis, 1934 – Onkologijos institutas. 1945–57 Vilniuje veikė Eksperimentinės medicinos ir onkologijos mokslinio tyrimo institutas (V. Girdzijauskas, J. Rimšelis, V. Kutorga, S. Keblas, V. Kučarovas). 1945 įkurtas Respublikinis onkologinis dispanseris, 1957 – Onkologijos institutas. Lietuvos onkologai 1957–85 susintetino apie 500 naujų antinavikinių vaistų, iš jų – lofenalis ir fenalolis buvo vartojami vėžiui gydyti (V. Kutorga, D. Šukelienė, K. Karpavičius, J. Didžiapetrienė, G. Graželienė). Klinikinę chemoterapiją plėtojo P. Breivis. K. Ambrozaitis, P. Baltrušaitis, V. Mamontovas patobulino ir įdiegė originalų diagnostikos metodą – elektrorentgenografiją. E. Katinas, P. Norkūnas, J. Sabonis patobulino skrandžio, tiesiosios žarnos ir krūties chirurginį gydymą, J. Vaitkevičius – moterų lytinių organų navikų kompleksinio gydymo kai kuriuos metodus. Tobulėjo spindulinio gydymo galimybės (K. P. Valuckas, A. Burneckas, V. Atkočius). H. Šimkus sukūrė balso atkūrimo metodą po gerklų pašalinimo. 1963 E. Moncevičiūtė-Eringienė pasiūlė originalią Evoliucinio piktybinio rezistentiškumo vėžio kilmės teoriją. 1977 vadovaujant E. Moncevičiūtei‑Eringienei pradėti tirti sutrikusio imuniteto žmonės ir jų rizika susirgti vėžiu. Nuo 1982 pradėta plėtoti nauja pirminės vėžio profilaktikos kryptis. Nagrinėti plaučių eksperimentinės kancerogenezės klausimai (L. L. Griciūtė, S. Uleckienė). Organizuota kancerogeninių cheminių junginių: policiklinių angliavandenilių, N-nitrozaminų analizavimas aplinkos terpėse (L. L. Griciūtė, A. Milukaitė, M. Dagienė, N. Štriupkuvienė), sudaryti aplinkos užterštumo žemėlapiai. Pradėti epidemiologiniai tyrimai akcentuojant virškinimo trakto ir plaučių navikų paplitimo Lietuvoje ypatumus (M. Stukonis, R. Gurevičius). 1983 įsteigtas Respublikinis onkologijos mokslo, mokymo, gydymo ir profilaktikos centras (vadovė L. L. Griciūtė), 1984 – Vėžio registras (M. Stukonis, R. Gurevičius, J. Kurtinaitis). Tirta eksperimentinių gyvūnų ir žmonių imuniteto reikšmė kancerogenezei (E. Moncevičiūtė-Eringienė, D. Characiejus). Smegenų navikais sergančiųjų gydymas tiriamas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto klinikose (L. Klumbys, A. Tamašauskas, K. Skauminas, V. Ragaišienė, E. Juozaitytė). Onkohematologinėmis ligomis sergantieji gydomi Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Santaros klinikoje (J. Balsys, L. Griškevičius) ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto klinikose (R. Griniūtė). 1956 įkurta Lietuvos onkologų mokslinė draugija.
Onkologijos tema išleista knygų: Piktybinių navikų diagnostika ir gydymas (autorių kolektyvas, 1965), Eksperimentiniai plaučių navikai (L. L. Griciūtė, 1975 rusų kalba), Navikų imunobiologinių savybių kitimai veikiant alkilinančiais preparatais (E. Moncevičiūtė‑Eringienė, 1975, rusų kalba), Plaučių vėžys (A. Jackevičius, 1975), Kiaušidžių navikai (J. Vaitkevičius, 1977), Organizmo imuninės reakcijos ir jų reikšmė vėžio skriningo sistemai (autorių kolektyvas, 1985, rusų kalba), Pirminė vėžio profilaktika (autorių kolektyvas, 1992), Alkoholis ir vėžys (L. L. Griciūtė, 1994, rusų kalba), Rūkymas, alkoholis, imunitetas ir vėžys (E. Moncevičiūtė‑Eringienė, 1994), Kancerogenezė ir vėžio biologija (D. Adomaitienė, L. L. Griciūtė, 1998), Vėžys – lėtiniam žalojimui atsparių ląstelių evoliucinė atmaina (E. Moncevičiūtė‑Eringienė, 2000), Vėžio profilaktikos problemos (autorių kolektyvas, 2001), Fotosensibilizuota navikų terapija: pirminiai vyksmai (R. Rotomskis, G. Streckytė, L. L. Griciūtė, 2002), Antioksidantai onkologijoje (autorių kolektyvas, 2004), Krūties vėžys (autorių kolektyvas, 2004), Gimdos kaklelio vėžio profilaktikos aktualijos (autorių kolektyvas, 2005), Onkologija šeimos gydytojui (autorių kolektyvas, 2008), vadovėliai Onkologija (1992), Vėžio profilaktika (J. Didžiapetrienė, L. L. Griciūtė, S. Uleckienė, 2008), Eksperimentiniai onkologijos modeliai (J. Didžiapetrienė, S. Uleckienė, 2008), Onkologija ir hematologija (sudarytoja E. Juozaitytė, 2014), Vaikų onkologija (autorių kolektyvas, 2021).
2212