onomasiològija (gr. onomasis – pavadinimas, įvardijimas + logos – žodis, sąvoka, mokslas), semantikos sritis, tirianti kalbos žodžius kaip tam tikrų reiškinių arba objektų (daiktų) pavadinimus. Analizuoja nominacijos, arba įvardijimo, procesą, tiria, kaip reiškiamos sąvokos. Onomasiologijos tikslas – nustatyti, kodėl tam tikras objektas ar dalykas pavadintas būtent tuo žodžiu. Onomasiologija tuo skiriasi nuo semasiologijos, kuri tiria, kokius tikrovės dalykus ar sąvokas žodis pavadina. Onomasiologinis siekis – suprasti reikšmės ir raiškos priemonių santykį.

Žodžio ir jo reikšmės santykiu domėtasi jau antikos laikais. Iki 19 a., kai ėmė formuotis savarankiškas kalbotyros mokslas, žodžio sampratą ir aiškinimą veikė įvairios mokslo teorijos. onomasiologijos terminą 1902 pirmasis pavartojo austrų kalbininkas A. Zauneris (1870–1940). R. Meringeris (1859–1931) ir H. Schuchardtas (1842–1927) išplėtojo vadinamąją žodžių ir daiktų (Wörter und Sachen) teoriją. 1931 vokiečių kalbininkas J. Trieras (1894–1970) sukūrė teoriją, dabar vadinamą leksinių laukų teorija. Onomasiologiniams tyrimams skirtas internetinis žurnalas Onomasiology Online (onomasiology.de). Lietuvoje semantikos darbai suintensyvėjo tik 20 a. pabaigoje (E. Jakaitienė, A. Gudavičius, R. Marcinkevičienė, A. Pilka ir kiti).

1750