onomatopja (gr. onomatopoeia – žodžių kūrimas), tropas, kuriuo mėgdžiojami įvairūs tikrovės garsai. Onomatopėja eina kartu su aliteracija ir asonansu, kai imituojami tikrovės garsai reiškiami pasikartojančiais kalbos garsais. Pvz., vėjo keliamą švilpesį imituojanti onomatopėja: Ir gal ne tie paskiri žodžiai čia svarbiausia, o tas vėjas. Košiantis praeivį kiaurai, tačiau be pykčio, be nekantrumo ir be susižavėjimo: tuštybių–tuštybė–ir–viskas–tuštybė (D. Kajokas). Onomatopėja yra daikto ar reiškinio vardo fikcija ir kartu tam tikro garso atitikmuo, turintis realų ryšį su tikruoju vardu. Dažniausiai onomatopėja reiškiama vaizdingaisiais onomatopėjinės kilmės veiksmažodžiais, jaustukais, ištiktukais. Onomatopėja sustiprina ir regimąjį, ir girdimąjį veiksmo įspūdį. Pvz., varpų skambesį mėgdžiojanti onomatopėja: ... girdi dabar zvanijant po kitų smerčio, zvanys ir po tavęs, den den, buvo žmogus, nebėra jau, kaipo būtų nebuvęs ant žemės... (M. Olšauskas).

923