ontològija (gr. on, kilm. ontos – būtis; esantis, egzistuojantis + logos – mokslas), filosofijos disciplina, nagrinėjanti būtį. Ontologija platesniąja prasme dažniausiai tapatinama su metafizika. Ontologijai siauresniąja prasme priskiriamos moderniosios ir šiuolaikinės filosofinės teorijos, kurios (kitaip nei metafizika) atsisako antgamtinių, antjutiminių būties pradų paieškų ir nagrinėja būties sąvokos turinį, būties patyrimo galimybes, tam tikrų tikrovės sričių bruožus, esinių egzistavimo sąlygas ir pobūdį bei kitus klausimus. Terminą 1613 pirmasis pavartojo R. Goclenius (1547–1628), išpopuliarino Chr. Wolffas ontologiją apibrėždamas kaip metafizikos pirmąją discipliną, nagrinėjančią būtį apskritai arba kaip būtis egzistuoja. Chr. Wolffo ontologijoje ryški tendencija sieti ontologiją ir epistemologiją (tai būdinga daugeliui vėlesnių ontologinių teorijų). Jis tapatino būties ir pažinimo pradus, jais laikė neprieštaringumo ir pakankamo pagrindo principus. I. Kanto transcendentalinė filosofija sukūrė prielaidas ontologiją plėtoti kaip tikrovės suvokimo sąlygų tyrimą. Fenomenologinė ir egzistencinė filosofija pabrėžė ontologijos svarbą, būties klausimo sprendimą daugiausia traktavo kaip žmogaus egzistencijos, jos istoriškumo, laikiškumo, kūniškumo, sąmonės ir tikrovės ryšio tyrimą. E. Husserlis teigė, kad prasmingas pasaulis negali egzistuoti atskirai nuo sąmonės nukreiptumo į jį (intencionalumas). Kūrė gyvenamo pasaulio sampratą, nurodančią pasaulio prasmių hierarchiją, kurioje svarbiausia yra tiesiogiai patiriama aplinka. M. Heideggeris kūrė vadinamąją fundamentaliąją ontologiją, pagrįstą žmogaus egzistencijos (štai-būties) analitika. Nagrinėjo žmogaus buvimo pasaulyje būdus (egzistencialus), būties supratimo sąlygas, teigė žmogaus sąsają su trancendencija. Būties pagrinde įžvelgė niekį kaip nebūties galimybę, kuris yra būties neatsiejama dalis. Kritikavo tradicines būties teorijas dėl būties užmaršties, t. y. būties laikymo tam tikru objektu, esiniu. Griežtai skyrė esinio ir būties sritis – būtis reiškiasi esiniu, bet pati nėra esinys. Būtį siejo su buvimo aktu, laikiškumu, neobjektiškumu. Vėlyvuoju laikotarpiu nagrinėjo poetinę kalbą kaip būties pasireiškimą ir išsiskleidimą, teigė, kad būtis įmanoma tik kalboje ir per kalbą. N. Hartmannas plėtojo kritinę ontologiją, būtį skirstė į keturis sluoksnius: fizinį, organinį, psichinį ir dvasinį. Kiekvienas būties sluoksnis priklauso vienas nuo kito, turi savitą kategorinį apibūdinimą, kategorijomis apibrėžtus principus ir dėsnius. R. W. Ingardenas plėtojo fenomenologinę ontologiją, ją laikė esmėžiūra pažįstamų idėjų tyrimu, skyrė egzistencinę, formaliąją ir materialiąją ontologiją. Egzistencinė ontologija nagrinėja įvairių esinių idėjose aptinkamą jų buvimo būdą, formalioji ontologija nustato intencionalaus objekto, realaus pasaulio ir grynosios sąmonės struktūros savybes, materialioji ontologija (jos neišplėtojo) turėjo tirti idealių kokybių nulemtą konkretaus esinio formaliąją struktūrą ir egzistavimo būdą. J.-P. Sartre’as kūrė sąmonės ontologiją, pagrįstą būties ir niekio perskyra. Skyrė būtį savaime (nuo sąmonės nepriklausoma daiktų būtis) ir būtį sau (sąmonės apibrėžta žmogaus būtis). Niekio pagrindu laikė subjekto sąmonę, jį siejo su laisve. 20 amžiaus analitinė ontologija nagrinėjo objekto egzistavimo prielaidų pagrįstumą. Suformulavo reikšmės ir egzistencijos sąsajos principą: prielaida, kad objektas O egzistuoja, yra pagrįsta, jei vieninis terminas E žymi objektą O ir jei išraiškos, kuriose E vartojamas, turi tam tikrą kalbinę reikšmę. Greta realaus egzistavimo skyrė objekto subsistavimą – egzistavimą galimybės pavidalu (pavyzdžiui, aukso kalnas). Teigė ontologinį tapatumo principą: jei objektas netenkina bent apytikslių tapatumo kriterijų, tai prielaida apie to objekto egzistavimą yra nepagrįsta.

LIETUVOJE 18 amžiaus viduryje Vilniaus universitete ir mokyklose ontologija pradėta dėstyti remiantis Chr. Wolffo veikalais, ji laikyta metafizikos pirmąja ir svarbiausiąja disciplina, nagrinėjančia būtį apskritai. Nuo 18 amžiaus pabaigos iki 20 amžiaus pradžios ontologija, kaip atskira disciplina, nebuvo plėtojama. 20 amžiaus pirmojoje pusėje ontologinę problematiką daugiausia nagrinėjo P. Kuraitis. Jis ontologiją traktavo kaip filosofijos pagrindinę discipliną, kitų disciplinų metodologinį pagrindą, pateikė jos sistemą remdamasis aristoteline tomistine būties samprata. 20 amžiaus antrojoje pusėje išeivijoje ontologiją plėtojo A. Maceina. Remdamasis M. Heideggerio būties ir esinio perskyra būtį laikė Dievu, o esinius – Jo kūriniais. Esminiu pasaulio bruožu laikė sukurtumą: pasaulis kaip kūrinys leidžia jį ne tik analizuoti, bet ir interpretuoti, būties interpretacija sudaro filosofinio mąstymo esmę. 20 amžiaus pabaigoje–21 amžiaus pradžioje ontologijos klausimus nagrinėja A. Šliogeris, T. Sodeika ir kiti. A. Šliogeris plėtoja juslinės transcendencijos, daiktiškumo patyrimo, filotopijos (žmogui artimos konkrečios vietovės, kaip esminio santykio su tikrove, teorija), niekio, kaip antjuslinės būties, ir kitus ontologijos klausimus. T. Sodeika nagrinėja tikrovės patyrimo būdus, žmogaus sukuriamos prasmės (teksto) ir pačios tikrovės prasmingumo santykį ir kita.

P. Kuraitis Ontologija 2 t. Kaunas 1931–33; N. Hartmann Zur Grundlegung der Ontologie Berlin 1935; R. W. Trapp Analytische Ontologie: Der Begriff der Existenz in Sprache und Logik Frankfurt 1976; P. Simons Parts: A Study in Ontology Oxford 1987; N. Cocchiarella Formal Ontology and Conceptual Realism Dordrecht 2007.