operãcija (lot. operatio – veiksmas), gydymo ar diagnozavimo būdas – ligonio audiniai ir organai veikiami mechaninėmis priemonėmis. Būna diagnostinė (kai reikia nustatyti ar patikslinti ligos diagnozę, pvz., biopsija, laparotomija, punkcija) ir gydomoji (per operaciją veikiamas patologinis procesas, pvz., apendektomija). Labai skubi gydomoji operacija daroma, kai reikia nedelsiant gelbėti ligonio gyvybę (pvz., prakiurus skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opai). Skubiai gydomajai operacijai (pvz., piktybinis skrandžio navikas) ligonis gali būti rengiamas keletą ar keliolika parų. Radikaliosios gydomosios operacijos atveju pašalinamas ligos židinys ar pažeistas organas ir ligonis pasveiksta (pvz., cholestektomija sergant tulžies akmenlige). Per paliatyviąją gydomąją operaciją pašalinami sunkūs ligos reiškiniai, palengvinama ligonio būklė (pvz., dėl piktybinio naviko susiaurėjus ligonio skrandžio prievarčiui maistas nepatenka į žarnas ir ligonis badauja, tada skrandis sujungiamas su tuščiąja žarna). Planinę gydomąją operaciją (dėl išvaržos, lėtinio apendicito) galima atidėti ilgesniam laikui. Dar operacija būna kruvinoji (kai padaroma žaizda) ir nekruvinoji (pvz., įtveriamas lūžęs kaulas, atitaisomas išniręs sąnarys). Laikas nuo ligonio atvykimo į ligoninę iki operacijos vadinamas priešoperaciniu laikotarpiu. Per jį ligonis ištiriamas ir parengiamas operacijai. Operuojama operacinėje. Operaciją daro chirurgas, padedamas asistentų. Operuojamam ligoniui sukeliama vietinė nejautra arba narkozė. Kartais, kai ligoniui būna sunkių kraujotakos ar medžiagų apykaitos sutrikimų (pvz., sunkiai serga cukriniu diabetu), kai ligonis yra labai senas, operuoti negalima. Tik ypatingu atveju operacija yra daroma nėščiajai.