operacionalzmas (lot. operatio – veikimas), tikrovės tyrimo prielaida, kad tikrovės elementą nusakančios kiekybinės sąvokos gali ir turi būti apibrėžtos remiantis to elemento matavimo taisyklėmis. Terminą pirmasis pavartojo P. W. Bridgmanas veikale Šiuolaikinės fizikos logika (The Logic of Modern Physics 1927). Apibūdindamas patiriamos tikrovės esminius elementus operacionalizmas remiasi tam tikra ontologija, teigiančia, kad simbolių, sąvokų ir lygčių fizikinė prasmė yra matavimo pagrindinių procedūrų aibė. Su jokia matavimo procedūra nesusiejama sąvoka yra beprasmė. Atsisakoma idėjos, kad pasaulis yra sudarytas iš daiktų ir individų, kurių savybės gali būti išmatuotos, ir teigiama, kad fizika yra mokslas apie matavimų ir skaičiavimų procedūras, o ne apie gamtą. Realu yra tik tai, kas gali būti žmogiškojo patyrimo dalis, fizinė tikrovė tėra tam tikra žmogiškojo patyrimo dalis. Iš pradžių P. W. Bridgmanas reikalavo, kad visos mokslo sąvokos būtų apibūdinamos remiantis matavimo procedūromis (instrumentinėmis operacijomis), nes tik jomis išreiškiama fizinė tikrovė. Vėliau šį reikalavimą sušvelnino papildydamas leistinų operacijų sąrašą mąstymo operacijomis (manipuliavimu simboliais). Fizikoje operacionalizmo idėjas taikė kvantinės mechanikos kūrėjai N. Bohras, W. K. Heisenbergas, W. E. Pauli ir kiti. Iki 20 amžiaus šeštojo dešimtmečio operacionalizmo variantus plėtojo loginio pozityvizmo atstovai, analizuodami mokslo kalbos teiginių prasmę ir žodžių reikšmę. Psichologai biheivioristai E. Ch. Tolmanas ir S. S. Stevensas sprendė tiesiogiai nestebimų hipotetinių konstruktų matavimo problemas, B. F. Skinneris siekė pašalinti nestebimus konstruktus iš mokslo turinio.

C. G. Hempel Fundamentals of Concept Formation in Empirical Science Chicago 1952; B. F. Skinner Cumulative Record New York 1961; The Validation of Scientific Theories New York 1961; M. Bunge Philosophy of Physics Dordrecht 1973.

1151