operãtorius, fizikinio dydžio atitikmuo kvantinėje teorijoje. Dažnai žymimas tam tikra raide su stogeliu, pvz., Â. Konkretaus  pavidalas priklauso nuo būsenos funkcijos įvaizdžio (kintamųjų), pvz., jei būsenos funkcija išreikšta erdvinėmis koordinatėmis, dalelės judesio kiekio x komponentės operatorius px̂=ixhat p_{x}="i"hbar {partial } over {partial x} (i - menamasis vienetas, ħ = h/2π, h - Plancko konstanta). Teorijoje svarbios operatoriaus tikrinių verčių lygtys: Âφn = λnφn; čia φn – tikrinė funkcija; λn –  tikrinė vertė, galinti įgyti ir diskrečiąsias, ir tolydžiai kintančias vertes ( veikimo atžvilgiu λn yra konstanta, pvz., Â(λnφn) = λn Âφn, n – kvantinių skaičių rinkinys. Hamiltono operatoriaus Ĥ tikrinė funkcija yra būsenos funkcija, o tikrinė vertė – kvantinės sistemos energija. Dviejų operatorių Â1 ir Â2 sandaugos Â1Â2 ir Â2Â1 bendruoju atveju neekvivalenčios. Jei bet kuriai būsenos funkcijai ψ galioja lygybė Â1Â2ψ = Â2Â1ψ, operatoriai Â1 ir Â2 vadinami komutuojančiaisiais, o jei ta lygybė negalioja – nekomutuojančiaisiais. Komutuojančiųjų operatorių tikrinės funkcijos sudaro tą pačią funkcijų bazę. Dėl to visų operatorių, komutuojančių su Ĥ, tikrinės vertės kartu su energija kiekvienai nuostoviajai būsenai yra vienareikšmiškai apibrėžtos ir atitinka fizikinių dydžių stebimąsias vertes.

2271