Pav. J. Strausso operetės Vienos kraujas spektaklis Kauno muzikiniame teatre (1968; Grafienė Cedlau – D. Dirginčiūtė, Ministras Pirmininkas – V. Blažys; režisierius P. Mägi, dirigentas S. Domarkas, dailininkas E. Renteris)

F. Leháro operetės Linksmoji našlė spektaklis Kauno muzikiniame teatre (2008; centre Hana – N. Vilkanauskaitė; režisierius G. Žilys, dirigentas J. Geniušas, dailininkė V. Idzelytė, © LATGA, 2018, choreografas D. Salimbajevas)

operètė (it. operetta – maža opera), muzikinio teatro žanras – pramoginio pobūdžio veikalas, derinantis vokalinę ir instrumentinę muziką, šokį, baletą, pramoginės muzikos elementus.

Operetės bruožai, ištakos

Muzikinės dramaturgijos pagrindą sudaro kupletinė daina ir šokis. Dramaturginės kulminacijos dažnai sutampa su operetės kūrimo laikui būdingu šokiu, dažnai apibūdinančiu visą muzikinio spektaklio atmosferą. Nors operetei būdinga tipiniai operos elementai (arija, duetas, ansamblis, choras), bet jie yra paprastesnės struktūros, išlaiko dainai ir šokiui būdingus bruožus. Muzikinės choreografijos numeriai plėtoja operetės siužetą, pabrėžia kūrinio prasminę idėją. Tuo operetė skiriasi nuo vodevilio, muzikinės komedijos arba muzikinės dramos, kuriuose muzika yra tik lydintis elementas. Iki 19 a. operetėmis buvo vadinamos nedidelės operos. Operetės ištakos – muzikinių komedinių spektaklių tradicijos (commedia dell’arte), pirmtakės – italų opera buffa, prancūzų komiškoji opera, operos parodija, prancūzų vodevilis, austrų ir vokiečių zingšpylis.

Operetė Prancūzijoje

Kaip savarankiškas žanras operetė susiklostė 19 a. 6 dešimtmetyje Prancūzijoje. Prancūzų operetei būdinga parodijos bruožai. Žymiausi jos kūrėjai – Hervé (Madmuazelė Nituš 1883) ir J. Offenbachas. Pastarasis su dramaturgais H. Meilhacu ir L. Halévy kūrė intelektualią, drastiškai valdžios trūkumus pajuokiančią satyrą (Orfėjas pragare 1858, Gražioji Elena 1864, Perikola 1868, Paryžiaus gyvenimas 1886). J. Offenbacho tradicijas tęsė A. Ch. Lecocqas (Ponios Ango duktė 1872, Žiroflė-Žiroflia 1874), R. Planquette’as (Kornevilio varpai 1877), A. E. Audranas (Lėlė 1896). Ilgainiui prancūzų operetė pasidarė sentimentali (G. Serpette’o Princesė 1883, A. Messager Mažasis Michu 1897, C. Terrasse’o Moterėlė iš Loto 1900).

Operetė Austrijoje

7 dešimtmetyje operetė suklestėjo Vienoje. Austrijos kompozitoriai atsisakė parodijos elementų, kūrė pagal buitinius lyrinius siužetus, retai plėtojo socialines temas. Jų operetei būdinga lengva nerūpestinga nuotaika. Austrų operetės pradininku laikomas F. von Suppé. Jo žymiausiose operetėse (Gražioji Galatėja 1865, Lengvoji kavalerija 1866, Boccacio 1879, Dona Žuanita 1880) ryšku italų opera buffa ir prancūzų operetės įtaka. F. von Suppé tradicijas tęsė K. Millöckeris (Mergina iš Belvilio 1881, Studentas elgeta 1882, Gasparonė 1884) ir C. A. J. Zelleris (Paukščių pardavėjas 1891, Vyresnysis kalnakasys 1894). Pripažinimo susilaukė J. Strausso (sūnaus) operetės Šikšnosparnis (1874), Linksmasis karas (1881), Naktis Venecijoje (1883), Čigonų baronas (1885); dėl jų Europos šokių muzikoje išpopuliarėjo valsas.

Anglijoje didžiausio populiarumo sulaukė A. Sullivano (sukūrė 23 operetes, tarp jų – Mikadas 1885) ir S. Joneso (Geiša 1896) operetės.

20 a. pradžioje Austrijoje žanrą reformavo vadinamosios naujosios Vienos operetės kūrėjas F. Leháras, praturtinęs operetę naujais struktūros elementais. Operetėse Linksmoji našlė (1905), Grafas Liuksemburgas, Čigoniška meilė (abi 1909), Fraskita (1922), Paganini, Caraitis (abi 1925), Šypsenų šalis (1929), Džudita (1934) F. Leháras siekė dainavimo, sceninio judesio ir šokio vienybės, jo partitūros pasižymi efektinga instrumentuote, orkestras papildytas liaudies instrumentais – balalaika, mandolina, cimbolais, tarogatu. Vėlyvosios F. Leháro operetės artimesnės lyrinei operai, ryšku verizmo įtaka. Jo tradicijas tęsė I. Kálmánas (Čardašo karalienė 1915, Bajaderė 1921, Grafienė Marica 1924, Cirko princesė 1926), vėliau L. Fallis (Dolerių princesė 1907, Išsiskyrusi moteris 1908, Rožė iš Stambulo 1916) ir O. Strausas (Svajonė apie valsą 1907, Skambėjo muzika 1948).

Operetė 19 a. pabaigoje–20 a. viduryje

19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje Anglijoje operetė pasidarė panaši į miuzikholą, Prancūzijoje – į farsą, tapdama pramoginiu reginiu. Europos operetės tradicijų veikiami kūrė Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) kompozitoriai R. de Kovenas (Robinas Hudas 1890), V. Herbertas (Nilo burtininkas 1895), J. Sousa (Kapitonas 1896), R. Frimlis (Roz Mari 1924, Valkatų karalius 1925, Trys muškietininkai 1928).

20 a. 3 dešimtmetyje operetės muzikinė kalba banalėjo ir primityvėjo, kartojosi tradiciniai personažai ir situacijos. Įsivyravę maršo ritmai buvo itin būdingi vadinamosios Berlyno operetės kūrėjams – P. Lincke’i (Ponia Mėnulis 1899, Grigri 1911), J. Gilbertui (Dorovingoji 1910), W. Kollo (Kažkada gegužyje 1913), E. Künneke’i (Pusbrolis iš Dingsdos 1921, Sėkminga kelionė 1932, Viliojanti liepsna 1933).

Ilgainiui operetė tapo artima reviu. Ryškiausiai tai atsispindėjo P. Ábráhamo (Viktorija ir jos husaras 1930, Havajų gėlė 1931, Balius „Savojoje“ 1932), R. Benatzky (Mano sesuo ir aš, Viešbutyje „Baltasis žirgas“, abi 1930), N. Dostalio (Klivija 1933, Monika 1937), F. Raymondo (Mėlynoji kaukė 1937) kūriniuose. Nuo 3 dešimtmečio JAV, įsigalėjus Niujorko Brodvėjaus teatrams ir Holivudo kino industrijai, operetės veikiama susiklostė kita muzikinio teatro kryptis – miuziklas (žymiausi kūrėjai – J. Kernas, G. Gershwinas, I. Berlinas, R. Rodgersas, C. Porteris, L. Bernsteinas).

Operetė Rusijoje

Rusijoje operetės pradžia laikoma J. Offenbacho Gražiosios Elenos 1868 spektaklis Sankt Peterburge (parodė gastroliuojanti trupė). Vėliau didžiuosiuose miestuose buvo statomos žymiausios prancūzų, austrų, vengrų operetės. Tuo laikotarpiu rusų kompozitorių sukurtos operetės (Kulikovo Čigonų dainos 1877, I. Dekerio-Šenko Chadži Muratas 1887) išliekamosios meninės vertės neturėjo. Po 1917 Spalio perversmo Rusijoje susiklostė savitas operetės tipas, pabrėžiantis socialinius motyvus (dažnai tokios operetės vadintos muzikinėmis komedijomis). Žymesni kūrėjai – N. Strelnikovas (Baudžiauninkė 1927), B. Aleksandrovas (Vestuvės Malinovkoje 1937, Manoji Giuzel 1946), I. Dunajevskis (Laisvasis vėjas 1947), J. Miliutinas (Mergaičių sąmyšis 1945, Trembita 1949, Čianitos pabučiavimas 1957), K. Listovas (Sevastopolio valsas 1961), V. Solovjovas-Sedojus (Aštuoniolika metų 1967, Gimtajame uoste 1970), A. Doluchanianas (Grožio konkursas 1967), A. Novikovas (Vasilijus Tiorkinas 1971). Šių operečių melodijos panašios į masinių dainų. Operečių parašė ir simfoninės muzikos kūrėjai V. Ščerbačiovas (Tabakinis kapitonas 1942), G. Sviridovas (Ugnelės 1951), D. Kabalevskis (Pavasaris dainuoja 1957), D. Šostakovičius (Maskva, Čeriomuškos 1958), T. Chrennikovas (Šimtas velnių ir viena mergina 1963, Baltoji naktis 1967), V. Basneris (Šiaurės žvaigždė 1966).

Operetė Baltijos šalyse

Operetes kūrė ir Baltijos šalių kompozitoriai: Latvijoje – A. Žilinskis (Gintaro kranto vaikinai 1964), Estijoje – E. Arro, L. Normetas (Rummu Jüri 1954), B. Kõrveris (Tiktai svaja 1955, Ko pageidaujate? 1962).

Lietuvos operetė

L: M. Jankovskij Operetta Moskva–Leningrad 1937; O. Schneidereit Operettenbuch Berlin 1960; A. Orelovič Čto takoe operetta Moskva–Leningrad 1966, V mire operetty Moskva–Leningrad 1977; B. Grun Kulturgeschichte der Operette Berlin 1967; L. Kydryński Przewodnik operetkowy Kraków 1984; L. Trauberg Žak Offenbach i drugie Moskva 1987.

3051

2106