opoka

opokà (lenk. uola, akmenuota dirva), nuosėdinė silicitinė uoliena. Susideda daugiausia iš labai smulkių opalo (iki 98 %) grūdelių. Būna klastinio kvarco, feldšpatų, glaukonito, molio dalelių, organizmų (diatomėjų, radioliarijų, pinčių) griaučių liekanų. Struktūra smulkiagrūdė. Tekstūra vientisa, sluoksniuota. Spalva nuo šviesiai pilkos iki tamsiai pilkos, beveik juodos. Dažnai turi šiek tiek kriauklišką lūžį. Higroskopinė. Opoka susidaro iš baseino dugne susitelkusių ir diagenetiškai pakitusių jūrinių organizmų su silicio skeletu liekanų arba iš tirpalų nusėdus silicio dioksidui (ypač maišantis šiltam ir šaltam vandeniui). Iš opokos gaminamos statybinės medžiagos (cementas, garso izoliacinės medžiagos), naudojama kaip adsorbentas, aktyvus mineralinis priedas. Randama kreidos ir paleogeno sistemų nuogulose.

Lietuvoje opokos randama viršutinės kreidos santonio ir kampanio aukštų sluoksniuose, rečiau − paleogeno alko svitos nuogulose. Arčiausiai Žemės paviršiaus opokos klodų yra Šilutės rajono savivaldybės (Žemaitkiemio apylinkėse) ir Pagėgių savivaldybės (Stoniškių) teritorijose. Čia buvo išžvalgyti ir karjeriniu būdu eksploatuojami (1989−93) du vienintelio opokos telkinio sklypai.

2271