oportunzmas (lot. opportunus − patogus, naudingas), politinės veiklos būdas, kai tikslo siekiama naudojantis palankiomis aplinkybėmis, bet nesilaikant tvirtų principų, t. y. bet kokia kaina. Oportunizmo nuosaikia forma galima laikyti pragmatizmą. Politikoje kartais būtina pabrėžti principų svarbą, kartais – bendradarbiavimą su žmonėmis, kurių principai ar įsitikinimai skiriasi. Jei principų laikomasi perdėm nelanksčiai, kuriasi uždaros tikrojo tikėjimo šalininkų grupės (vadinamieji sektantai), politinis procesas labai sulėtėja, jei principų nesilaikoma ir pataikaujama daugumai, oportunistas neretai pradeda ginti nuostatą, kuri nėra teisinga.

Politikos tyrėjai nesutaria dėl oportunistinio elgesio priežasčių. Vieni mano, kad jos susijusios su politinės veiklos metodologija, kurios politikas laikosi siekdamas išlaikyti ar sustiprinti politinę įtaką (pvz., kai kurie politikai prisideda prie bet kurio judėjimo, kuris tampa populiarus arba jie pataikauja viešajai nuomonei, t. y. tampa populistais). Kiti tyrėjai oportunizmą kildina iš rizikos dydžio suvokimo, kai politikas svarsto, kurią veiklos kryptį pasirinkti: žmonės linkę šlietis prie didesnės ir didesnę įtaką turinčios organizacijos, nes didesnė tikimybė, kad tokia organizacija veikiau atsisakys kai kurių savo principų, nei sutiks prarasti užimamą padėtį. Lankstumo ir principingumo derinys politinėje veikloje neišvengiamas, todėl dauguma politikų daugiau ar mažiau yra oportunistai, nėra jokių taisyklių, galinčių padėti užkirsti kelią tokiam elgesiui. Visada atsiranda žmonių, kurie elgiasi oportunistiškai, nes oportunizmo trūkumai dažniausiai išryškėja tik per ilgą laikotarpį, kai trumpalaikė nauda virsta ilgalaikiais nuostoliais.