optimzmas (lot. optimus – geriausias), teigiama nuostata tikrovės atžvilgiu. Pesimizmo priešybė. Grindžiamas pažangos, absoliutaus gėrio, tobulesnės tikrovės ir kitomis pozityviomis idėjomis. Pažiūra, kuriai būdinga žmones ir reiškinius laikyti iš prigimties gerais, veiksmus ir įvykius traktuoti kaip priemones gėriui kurti, ateitį sieti su pažanga. Optimizmas būdingas individualiam žmogaus charakteriui, filosofinei teorijai, ideologijai, pasaulėžiūrai, religijai. Filosofijoje optimizmas būdingas teorijoms, teigiančioms gyvenimo ir būties prasmingumą, metafizinius pagrindus, galutinius tikslus. Platonas būties hierarchinės struktūros viršūne laikė gėrio idėją. G. W. Leibnizas šį pasaulį laikė geriausiu iš visų galimų, blogis jame tėra gėrio įgyvendinimo būtinas fonas. Optimizmas būdingas daugeliui radikalių politinių ideologijų, pagrįstų visuomenės pažangos, idealios visuomeninės būklės idėjomis.