oralzmas (pranc. oral < lot. os, kilm. oris – burna), orãlinis metòdas, kurčiųjų ugdymo teorija ir praktika, besiremianti tik sakytinės kalbos mokymu, klausos likučių lavinimu ir skaitymu iš lūpų. 20 amžiaus pabaigoje–21 amžiaus pradžioje oralizmas dar vadinamas klausos‑žodiniu metodu, tai yra mokymusi skaityti iš lūpų ir kalbėti. Dauguma kurčių ir klausos negalią turinčių vaikų gimsta girdinčių tėvų šeimose. Oralizmo tikslas – išmokyti šiuos vaikus kalbėti, kad jie galėtų bendrauti su savo šeimos ir kitais girdinčiais visuomenės nariais. Suprantamos sakytinės kalbos ir gebėjimo suprasti sakytinę kalbą skatinimas yra laikomas oralizmo pagrindiniu uždaviniu, nes manoma, kad vėliau kurti vaikai gebės savo sakytinę kalbą panaudoti mintims reikšti, raštingumo įgūdžiams ugdyti, turės galimybę mokytis įvairių mokymo programos dalykų. Toks didelis dėmesys sakytinės kalbos ugdymui traktuojamas kaip kurčių vaikų galimybių išplėtimas, suteikiant jiems galimybę ne tik laisvai bendrauti su girdinčiaisiais, bet ir konkuruoti su jais jiems įprastomis sąlygomis.
Oralizmo pradininkas – 18 amžiuje vokiečių surdopedagogas S. Heinicke. Jis teigė, kad aiškus kurčnebylio mąstymas galimas tik sakytinės kalbos forma, todėl mokymas ir prasideda nuo šios kalbos formos įsisavinimo. Pasak jo, klausos trūkumo neįmanoma kompensuoti rega, vaizdiniai ir grafiniai vaizdai gali padėti ugdyti kurčiojo mąstymą, bet tokie vaizdai labai nepatvarūs ir greitai užsimiršta, abstrakčios idėjos, reiškiamos raštu ir metodiniais ženklais, kurčias asmuo negali suvokti, gestų kalba stabdo ir ardo žodinės kalbos vystymąsi. Oralizmas greitai plito Europoje ir po 1880 Milane vykusio II surdopedagogų kongreso tapo tinkamiausiu kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo metodu pasaulyje. 20 amžiuje oralizmo šalininkai savo pažiūras grindė šiais teiginiais: gestų kalba nėra kalba, visi kurtieji gali išmokti skaityti iš lūpų, geriausia mokymosi aplinka yra mokyklose kartu su girdinčiaisiais vaikais (integruotas mokymas). Oralizmo šalininkų pagrindinis argumentas – kurtieji, gebantys bendrauti sakytine kalba, turi galimybių visavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime.
2911