oranta Graikų madona (11 a. bareljefas, Švč. Mergelės Marijos Vartų bazilika Ravennoje)

oránta (gr. orans, kilm. orantis – besimeldžiantis), Švč. Mergelės Marijos arba šventojo (šventosios) ikonografinis tipas. Švč. Mergelė Marija arba šventasis vaizduojami iškeltomis rankomis. Kompozicija statiška, frontali. Atsirado ankstyvojoje krikščionybėje. Manoma, krikščionys orantos atvaizdą perėmė iš antikos tapybos ir skulptūros kompozicijų, puošiančių memorialinius paminklus. Pagoniški atvaizdai perteikė besimeldžiančių vyro ir moters figūras iškeltomis rankomis, šalia – pomirtinio gyvenimo simboliai ir mirusiųjų vardų užrašai. Oranta Romos katakombų sienų tapyboje siejama su mirusių krikščionių pagerbimo kultu ir liturgija. Romos Didžiųjų kapinių (lotyniškai Coemeterium Maius) katakombose ant sienų yra 3–4 a. orantos atvaizdų, juose Švč. Mergelė Marija vaizduojama vilkinti tuniką, besimeldžianti iškėlusi rankas, kartais su Kūdikiu Jėzumi. Šalia Švč. Mergelės Marijos vaizduojamos Kristaus monogramos, dažniausiai chiro ženklai (supintos graikiškos X ir P raidės), reiškiantys Kristaus vardą.

Orantos mozaikos, ikonos ir skulptūriniai bareljefai paplito Bizantijos mene, žymiausias Švč. Mergelės Marijos Blacherniotissa paveikslas (6 a.) Blachernų vienuolyne Konstantinopolyje (išliko tik jo kopijos) pagal tradiciją siejamas su šv. Luko nutapytu paveikslu. Švč. Mergelės Marijos orantos atvaizdų yra Romos, Ravennos, Venecijos, Florencijos ir kitose bažnyčiose. Dievo Motinos orantos ikonografinis tipas paplito Stačiatikių bažnyčių mene, žinoma Kijevo Šv. Sofijos soboro mozaika.

3106