òrderis, architektũrinis òrderis, pastato laikančioji konstrukcija. Pagrindinės orderio dalys: stereobatas, kolona ir antablementas. Orderis yra moduliais pagrįstų proporcijų, standartizuotų detalių, pasižymi proporcijų ir puošybos vientisumu. Orderiu išryškinama statinio architektonika, pastatui suteikiama vientisa struktūra.

Kai kurie orderio elementai buvo naudojami jau senovės Egipto ir Persijos architektūroje. Orderį išplėtojo senovės graikai, medinės sijinės perdangos konstrukciją pritaikę akmeniniams statiniams. 7 a. pr. Kr. susiklostė masyvių, monumentalių formų dorėniškasis orderis ir puošnesnis grakštesnis jonėniškasis orderis, vėlyvuoju klasikiniu laikotarpiu – jonėniškojo orderio atmaina korintiškasis orderis. Senovės Romoje 5–3 a. pr. Kr. naudotas supaprastintas dorėniškojo orderio variantas toskaniškasis orderis, Apie 1 a. pr. Kr.–3 a. po Kr. – korintiškojo orderio atmaina kompozitinis orderis. Vėliau dauguma orderio elementų prarado konstrukcinę paskirtį, pasidarė puošybinėmis detalėmis; viename pastate pradėta derinti skirtingus orderius (mažasis orderis). Viduriniais amžiais orderiai taikyti rečiau, dažniau tik jų elementai. Orderis vėl išpopuliarėjo Renesanso epochoje, tapo vienu svarbiausių architektūros komponentų. Baroko, klasicizmo architektūroje taikyti transformuoti klasikiniai orderiai, paplito didysis orderis (kolonos ir piliastrai jungė kelis aukštus). Orderiai naudoti 20 a. neoklasicizmo architektūroje (daugiausia buvo dekoratyvinės paskirties). 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje postmodernizmo architektūroje orderiai vėl taikomi, bet netradiciškai, laisvai.

2271