òrfikai, graikų dievo Dioniso garbintojai, jo kulto (orfizmo) išpažinėjai. Kulto kūrėju buvo laikomas mitinis dainius Orfėjas. Kultas susidarė iš įvairių senovės tikėjimų, turėjo Dievo, pasaulio ir žmogaus koncepcijas bei etinius priesakus ir rėmėsi teze, kad žmoguje kovoja du pradai: žmogiškasis (jutimai) ir dionisiškasis (siela, norinti išsivaduoti iš kūno varžtų). Iš doktrinos apie gėrio ir blogio kovą susiklostė pomirtinio gyvenimo ir metempsichozės (mirusiojo sielos persikūnijimas) koncepcijos. Tiems, kurie dalyvaudavo pavasarinėse Dioniso šventėse ir laikėsi etinių priesakų (gerų darbų, tarpusavio meilės, žvėrių nežudymo, mėsos nevartojimo ir kitų), buvo užtikrinama sielos išvadavimas iš persikūnijimų grandinės ir susiliejimas su dievybe. Manoma, orfizmas kilo ikiheleniniais laikais, labiausiai klestėjo 6 a. prieš Kristų Graikijoje ir dabartinėje Pietų Italijoje. Kai kurias orfikų idėjas plėtojo graikų filosofas Platonas, Plotinas, neoplatonikai. Orfikų kultas buvo atgijęs Romos imperijos mistiniuose kultuose, idėjos – filosofijos doktrinose. Išliko orfikų tekstų (himnų, maldų, mitų), sukurtų daugiausia 6 a. prieš Kristų.