R. Delaunay. Vienalaikiai kontrastai. Saulė ir mėnulis (aliejus, 1913, Moderniojo meno muziejus Niujorke)

orfzmas (pagal mitologinio dainiaus Orfėjo vardą), òrfinis kubzmas, simultanzmas, 20 a. 2 dešimtmečio modernistinės tapybos kryptis. Artimas sinchromizmui. Būdinga dinamiškos, ritmiškos abstrakčių arba pusiau abstrakčių geometrizuotų formų kompozicijos, ryškus koloritas. Pradininkas – R. Delaunay. Ištakos – sintetinio kubizmo dailė, įtakos turėjo fovistų kūryba. Dailininkai rėmėsi meninės sinestezijos idėja, M. E. Chevreulio (1786–1889) spalvų teorija, daugiausia jo suformuluotu simultaninio kontrasto principu, ieškojo analogijų tarp spalvų ir garsų, tapė paveikslus kaip muzikos kūrinių atitikmenis (F. Kupkos Amorfa: fuga dviem spalvomis 1912), pabrėžė pojūčių svarbą, pamažu atsisakė tikrovės pavidalų, kūryba rėmėsi vien forma ir spalva. Paveikslai lyriški, poetiški, siekiama harmonijos įspūdžio. Orfizmo terminu apie 1912 R. Delaunay kūrybą pirmasis apibūdino rašytojas G. Apollinaire’as, jo principus išdėstė teoriniame veikale Kubizmo tapytojai: estetinės meditacijos (Les Peintres cubistes: Méditations esthétiques 1913). Kiti žymesni dailininkai: S. Delaunay, F. Kupka, F. Picabia, J. Villonas (1875–1963), kai kuriuose kūriniuose orfizmo principus taikė M. Duchamp’as ir F. Léger.