orgãninė geochèmija, geochemijos šaka, tirianti organinių junginių raidą (paplitimą, formą, kilmę, sudėtį) įvairiomis geologinėmis sąlygomis. Vienas svarbiausių organinės geochemijos uždavinių – nustatyti cheminius procesus, vykstančius mirus organizmui, jo organinės medžiagos kitimą, t. p. įvertinti veiksnius, dėl kurių atsiranda skirtinga iškastinė organinė medžiaga (humusinė, sapropelinė ir kita). Organinė geochemija tiria naftos, dujų, akmens anglių, degiųjų skalūnų ir kitų naudingųjų iškasenų, kurių telkinių susidarymui svarbiausia yra organinė medžiaga, formavimosi sąlygas, t. p. organinės medžiagos poveikį įvairių metalų migracijai ir jų telkinių (urano, aukso, vanadžio, germanio ir kitų) susidarymui, nustato naftos tipus ir jų genetinę koreliaciją su naftą generuojančiomis uolienomis. Tyrimuose naudojami liuminescencinės chromatografijos, masės spektrometriniai ir kiti metodai. Organinės geochemijos tyrimai yra teorinis pagrindas organinių naudingųjų iškasenų telkinių paieškoms, t. p. jie svarbūs gamtinės aplinkos antropogeninio užterštumo prevencijai ir pavojingomis organinėmis medžiagomis (ypač naftos produktais) užterštų teritorijų rekultivacijai. Organinė geochemija pradėjo plėtotis 1934, A. Treibsui (Vokietija) iš naftos ir skalūnų išskyrus biologiškai svarbius pigmentus − metaloporfirinus ir paskelbus, kad nafta bent iš dalies yra biologinės kilmės.

Lietuvoje organinės geochemijos tyrimus atlieka Gamtos tyrimų centro Geologijos ir geografijos instituto mokslininkai. Naftą generuojančių uolienų fosilinę organinę medžiagą tyrė E. Kadūnienė, naftos sudėtį –O. Zdanavičiūtė.

2961