orgãninė valstýbės teòrija, politinio kolektyvizmo atmaina, pagal kurią valstybė savo galiomis ir teisėmis vyrauja individų atžvilgiu. Valstybė nelaikoma savarankišku dariniu ar žmonių susitarimo produktu. Pagal analogiją su gyvuoju organizmu, ji prilyginama natūraliai besiformuojančiai organizuotai socialinei, psichologinei ir dorinei individualybei.

Organinė valstybės teorija siejama su Platono valstybės teoriniu modeliu, kur skirtingi visuomenės luomai atlieka tik jiems būdingas funkcijas. Požiūris į visuomenę kaip į įvairių žmonių grupių, atliekančių skirtingas funkcijas, organizuotą vienetą paplito viduriniais amžiais. Anglų filosofas Jonas Solsberietis 12 amžiuje teigė, kad dvasininkai yra vieningo socialinio kūno siela, valdovai – galva, senatoriai – širdis, valdininkai, teisėjai – akys, ausys ir liežuvis, vykdomosios institucijos – neginkluota, kariuomenė – ginkluota ranka. Organinės valstybės teorijos pagrindinės idėjos atgijo ir įgavo ypatingos politinės reikšmės 18 amžiuje Europoje prasidėjus liberaliosioms revoliucijoms. 1789 Prancūzijoje paskelbus Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją buvo pradėtos kurti valstybės teorijos, iškėlusios tautinės valstybės vienybę aukščiau nei piliečių individualizmas. Vokiečių filosofas G. W. F. Hegelis aukštino prūsų valstybę ir jos monarchinę struktūrą kaip proto idealą. Istorinės teisės mokyklos atstovai F. C. von Savigny ir G. F. Puchta teisę aiškino kaip grynos vokiškos dvasios apraišką. 20 amžiuje organinės valstybės teorijos prielaidomis rėmėsi totalitariniai (komunistinis, nacistinis ir fašistinis) režimai, vertę savo kraštų piliečius įgyvendinti politines utopijas.

organinė visuomenė

1800