organizãcijų sociològija, sociologijos sritis, aiškinanti organizacijų, kaip žmonių bendrijų, kūrimąsi, funkcionavimą ir plėtojimąsi joms kolektyviai įgyvendinant tam tikrą programą ar tikslą ir veikiant remiantis tam tikromis procedūromis bei taisyklėmis. Organizacijų sociologijoje sąvoka organizacija vartojama 3 prasmėmis: kaip dirbtinis institucinis junginys, skirtas vykdyti daugiau ar mažiau apibrėžtą funkciją (organizacija – tam tikrą statusą turinti institucija, analizuojama kaip objektas, pavyzdžiui, įmonė, valdžios institucija), kaip tam tikra struktūra ir ryšių tipas, kiekvienam objektui specifiškas elementų sujungimo į visumą būdas (organizacija – objekto savybė, atributas, pavyzdžiui, formalioji organizacija, neformalioji organizacija), kaip tam tikra organizacinė veikla (procesas), kuri apima funkcijų pasiskirstymą, nuolatinių ryšių nustatymą, koordinavimą ir kita (pavyzdžiui, siekiant tikslingai paveikti objektą). Tokiu atveju organizacijos sąvoka suartėja su valdymo sąvoka, bet jos nepakeičia. Vadybos specialistai teigia, kad šios sąvokos sutampa.

Sociologai organizacijų problemomis susidomėjo 19 amžiuje. Tuo metu išryškėjo ir aiškiai išsiskyrė Europos ir Šiaurės Amerikos tradicijos. Europoje organizacija buvo tiriama kaip visos visuomenės dalis. Vokiečių sociologas M. Weberis, prancūzų sociologas M. Crozier tyrė biurokratiją, žmonių susvetimėjimą ir kita. Organizacijų sociologijos europinei tradicijai buvo būdingas istorinis požiūris į organizaciją – tiriamas jos atsiradimas, raida atsižvelgiant į tam tikros šalies raidos tradicijas. Šiaurės Amerikoje atspirties tašku buvo pasirinktas elementarus darbo aktas – daugiausia analizuotos darbo įvairios rūšys. Dėl tokio empirinio požiūrio net visuomenė atrodė kaip didelė įmonė. Organizacijų tyrėjai dažnai būdavo patys valdytojai, verslininkai, todėl tyrimai buvo pragmatiniai. Europos ir Šiaurės Amerikos organizacijų sociologijos tradicijos turėjo įtakos viena kitai: amerikiečių darbuose sustiprėjo socialinis kritinis pobūdis, organizacijos problemų filosofinė ir istorinė analizė tapo nuodugnesnė, o europiečiai perėmė organizacijos empirinio tyrimo metodikas. 21 amžiaus pradžioje organizacijų sociologijos specialistai analizuoja organizacijos struktūros, hierarchijos, biurokratijos, socialinės kontrolės, kultūros, konfliktų, komunikacijos ir kitas problemas, tiria, kokią įtaką organizacijoje ir tarp organizacijų vykstantiems įvairiems procesams daro individų socialinis statusas, jų amžius, lytis, tautybė ir kita.

2999