organizúotas nusikalstamùmas, nusikalstamo susivienijimo nusikalstama veika. Jam būdinga planingi pavieniai arba tarpusavyje susiję nusikaltimai, daromi ilgą arba neapibrėžtą laiką pasidalijus funkcijas ir siekiant pelno arba valdžios, kartais pasitelkiant korupciją ar kitas neteisėtas socialinės kontrolės neutralizavimo priemones. Organizuotų nusikalstamų susivienijimų daromi pagrindiniai nusikaltimai: susiję su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, prekyba žmonėmis, kontrabanda, taip pat plėšimas, neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, nužudymas, turto prievartavimas , sukčiavimas, finansiniai nusikaltimai.

Įvairiose valstybėse organizuotas nusikalstamumas reiškiasi ir vertinamas skirtingai, taikoma skirtinga atsakomybė. Baudžiamosios teisės specialistai siekia kuo tiksliau apibrėžti organizuoto nusikalstamumo pagrindinius požymius kaip nusikaltimo sudėties elementus, kad būtų galima kvalifikuoti nusikalstamas veikas. Kriminologai ir sociologai siekia visapusiškai išanalizuoti organizuotą nusikalstamumą kaip socialinį reiškinį, jo atsiradimo ir raidos priežastingumą, dėsningumus ir kita. Kriminologiniu požiūriu organizuotas nusikalstamumas apibūdinamas kaip neigiamas socialinis reiškinys, nusikalstamų elementų tam tikrame regione arba valstybėje susitelkimas, turintis hierarchinę struktūrą, lyderius, kurie organizuoja, valdo, rengia grupių narius, norėdami užtikrinti apsaugą ir garantijas saviems nusikalstamų susivienijimų nariams, papirkinėja, įtraukia į nusikalstamą veiką valstybės ir teisėsaugos institucijų darbuotojus, monopolizuoja ir plečia neteisėtą veiklą siekdami gauti didžiausią pelną, kartu apsaugodami aukščiausius valdančiuosius sluoksnius nuo baudžiamosios atsakomybės.

Organizuotų nusikalstamų susivienijimų struktūra ir raiškos formos nuolat kinta. Modernių, stabilesnių ir palyginti ilgai veikiančių grupių pagrindą dažniausiai sudaro keli glaudžiai susiję vadovaujantys asmenys ir apie juos susitelkusi grupė pavaldinių, specialistų ir žemesnės subordinacijos narių bei platus laikinų bendrininkų tinklas. Tokioms grupėms būdinga neformalūs nusikaltėlių ryšiai, kai jie susiburia daryti nusikaltimus ir veikia priklausydami nuo jų pačių turimų įgūdžių arba kompetencijos. Bendradarbiavimą sustiprina ankstesnė bendra nusikalstama veikla arba patikimų asmenų rekomendacijos. Šios grupės kartais naudojasi kitų žmonių paslaugomis plaudamos pinigus, falsifikuodamos dokumentus arba mokėjimo priemones ir kita. Dauguma organizuoto nusikalstamumo susivienijimų greitai ir lanksčiai prisitaiko prie kintančių ekonominių, socialinių ir teisinių sąlygų, naudojasi įstatymų spragomis.

Organizuoto nusikalstamumo terminą pirmą kartą 1919 pavartojo Čikagos nusikalstamumo komisija. Nuo 20 amžiaus pabaigos pagrindiniai organizuoti narkotikų kontrabandą vykdantys nusikalstami susivienijimai veikia Jungtinėse Amerikos Valstijose, Lotynų Amerikoje (Bolivija, Kolumbija, Meksika), Azijoje (Turkija), Europoje (Albanija, Belgija, Estija, Latvija, Lenkija, Lietuva, Prancūzija, Skandinavijos šalyse). Prekyba žmonėmis plėtojama Vakarų Europos kryptimi, taip pat Kinijoje ir Japonijoje. Daugiausia prekybos žmonėmis tiesioginėmis aukomis tampa moterys ir vaikai. 21 amžiaus pradžioje vis dažniau atsisakoma smurto naudojimo – sprogdinimų, padegimų, nužudymų, turtas dažniausiai prievartaujamas ne brutaliais būdais, bet gerai maskuojamais ir subtiliais grasinimais. Nusikalstami susivienijimai tampa atviresni vieni kitiems, mažėja jų tarpusavio konfrontacija. Grupių lyderiams daug svarbesnis tapo legalizavimosi procesas, todėl pamažu stiprinamas jų, kaip legalių verslininkų, įvaizdis. Naują organizuoto nusikalstamumo raidos etapą žymi neteisėtu būdu įgyto finansinio kapitalo įteisinimas plaunant pinigus ir investavimas į teisėtą verslą. Šitaip mažinama rizika netekti nelegalaus kapitalo dėl baudžiamojo teisingumo taikomų baudžiamojo teisingumo priemonių. Kartu ilgainiui sukuriamas solidaus verslo įvaizdis ir įgyjamas dalies visuomenės pasitikėjimas išlaikant įtaką nusikalstamo susivienijimo veikloje. Grynuosius pinigus keičia teisėtos nuosavybės formos – įmonių akcijos, kiti vertybiniai popieriai, tiesioginis dalyvavimas įmonių valdyme.

LIETUVOJE organizuotas nusikalstamumas apibrėžiamas kaip bendra nusikalstama veika, susijusi su asmenų arba įmonių terorizavimu, turto prievartavimu, pareigūnų papirkinėjimu (kyšininkavimas), kontrabanda, tvarkos verstis ūkine, komercine ar finansine veikla pažeidimais arba kita nusikalstama veikla siekiant neteisėtos turtinės naudos, ekonominio vyravimo, palankių politinių ar teisinių sprendimų. Organizuoto nusikalstamumo formavimosi pradžia siejama su 1985 prasidėjusiu ekonominės ir politinės sistemos persitvarkymu. Organizuoto nusikalstamumo stiprėjimą nuo 1990 lėmė valdžios priimamų sprendimų prieštaravimai ir pereinamojo laikotarpio sunkumai, valstybinės valdžios negebėjimas kontroliuoti ekonominių, teisinių ir politinių pokyčių, taip pat teisėsaugos ir socialinės kontrolės kitų struktūrų neveiksnumas. 1993 veikė daugiau kaip 100 organizuotų nusikalstamų susivienijimų. Nusikalstamos veikos pagrindinės sritys buvo turto prievartavimas, alkoholio, tabako kontrabanda, narkotinių medžiagų gabenimas ir prekyba, transporto priemonių vagystės, plėšimai, vėliau – neteisėtos finansinės operacijos, nelegaliu būdu įgytų pinigų plovimas, įtaka privatizavimo procesams. Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento duomenimis, 2000 veikė 43 organizuoti nusikalstami susivienijimai, 2003 – 54 (iš viso priklausė apie 1200 asmenų). Šias grupes sudarė nuo 3 iki 100, kartais daugiau narių, todėl skyrėsi grupių hierarchinė struktūra ir funkcijų pasidalijimo principai. Geriausiai organizuoti nusikalstami susivienijimai veikė didžiuosiuose miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje); po 2003 dauguma jų lyderių buvo suimti ir įkalinti, susivienijimų veiklą pavyko neutralizuoti. 2009 veikė tik 18 organizuotų nusikalstamų susivienijimų, iš viso apie 600 asmenų buvo vienaip ar kitaip susiję su organizuotu nusikalstamumu. Tokį organizuoto nusikalstamumo sumažėjimą lėmė sukaupta ir sėkmingai įgyvendinta organizuoto nusikalstamumo kontrolės ir prevencijos patirtis, valstybės sąlyginis ekonominis, teisinis, socialinis stabilumas, atskirų valstybės valdymo sričių tinkamas teisinis reguliavimas nesudarant prielaidų plėtotis organizuotam nusikalstamumui bei korupcijai ir kita. Nusikalstamų susivienijimų lyderiai ir nariai – daugiausia Lietuvos Respublikos piliečiai, jų veikloje dalyvauja ir moterys, daugėja jaunų ir anksčiau neteistų asmenų. Nustatyta ir etninių (čečėnų, kinų, romų) nusikalstamų susivienijimų. Manoma, kad Lietuvoje nėra bendros organizacijos, kuri koordinuotų visų organizuotų nusikalstamų susivienijimų veiklą ir galėtų apimti visą šalies teritoriją.

170