ornameñtika (lot. ornamentum – papuošalas), trumpos trukmės muzikinių garsų ir jų grupių, skirtų melodijai pagražinti bei atlikėjo virtuoziškumui pademonstruoti, visuma. Ornamentai gali būti improvizuojami atlikėjo, žymimi specialiais ženklais arba tiksliai užrašomi natomis. Improvizuojamos ornamentikos gausu įvairių tautų liaudies ir Rytų kultūrų muzikoje. Ornamentika vyrauja puošnioje religinėje viduramžių ir vėlesnių laikų muzikoje (bizantiškajame, ambraziejiškajame, grigališkajame giedojime, melizminiame organume; melizmos).
Vakarų Europoje ornamentika itin paplito baroko epochos muzikoje liutniai ir klavišiniams instrumentams. Ornamentikos ženklų gausu prancūzų klavesinininkų kūrinių partitūrose. Ornamentų vartojimas nebuvo griežtai reglamentuotas: atlikėjas savo nuožiūra galėjo juos pakeisti arba pridėti.
Ornamentiką sudaro: apodžatūros, tarp jų – foršlagai, ačakatūros, triliai, mordentai, tremolo, vibrato, pasažai, tirados, koloratūros, ruliados, grupetai, kai kurios akordo arpeggiando rūšys ir sudėtinės puošmenos, pvz., apodžatūra su mordentu, triliu arba grupetu, grupetas su triliu. Ornamentika papildo kūrinio melodiją, nuspalvina faktūrą, sustiprina arba sinkopėmis paįvairina ritmą. Ornamentų traktuotė kito. 18–19 a. ornamentiką imta tiksliau fiksuoti. Improvizuojamoji ornamentika atgijo 20 a. džiazo muzikoje.
1571