centrinė oro kondicionavimo sistema (schema): 1 – tiekiamojo oro ortakis, 2 – degimo produktų šalinimas, 3 – šalinamojo oro išpūtimas, 4 – oro įsiurbimas į sistemą, 5 – vandens šildymo kolonėlė, 6 – šaltnešio magistralė, 7 – garintuvas, 8 – oro šildytuvas, 9 – oro filtras, 10 – panaudoto oro ortakis, 11 – termostatas, 12 – pogrindžio ortakis, 13 – kompresorius

óro kondicionãvimas, klimatizãcija, uždaros erdvės oro parametrų automatinis reguliavimas. Reguliuojama oro temperatūra, santykinis drėgnis, švarumas, oro srauto judėjimo greitis ir kiti parametrai (mikroklimatas). Jei reikia, oras gali būti dezinfekuojamas, jonizuojamas, odoruojamas. Oro kondicionavimo paskirtis – sudaryti optimaliai palankias sąlygas žmonėms gyventi, dirbti ir ilsėtis (komfortinis oro kondicionavimas) arba technologiniams procesams vykti, įrenginiams veikti, vertybėms saugoti (technologinis oro kondicionavimas). Oro kondicionavimo sistemą sudaro oro kondicionieriai arba atskiri oro ruošimo, tiekimo, paskirstymo įrenginiai, kontrolės ir valdymo įtaisai. Ji gali būti nuolatinė arba sezoninė (pvz., veikia tik karštuoju arba šaltuoju metų laiku), centrinė arba vietinė. Reikalingų parametrų oras ruošiamas oro ruošimo agregate, kartais naudojamos ir papildomos priemonės. Pirmiausia iš oro fizikiniais arba cheminiais metodais pašalinamos kenksmingos priemaišos (oro valymas), po to oras gali būti drėkinamas (arba sausinamas), šildomas (arba vėsinamas), kartais, pvz., gydymo įstaigose, jonizuojamas, kai kuriose technol. patalpose – dezodoruojamas. Kai kuriuose oro ruošimo agregatuose oro parametrai patenkinami tik iš dalies, pvz., iki tam tikros temperatūros oras pašildomas ištraukiamojo oro šiluma, o iki reikiamos temperatūros baigiamas šildyti kaloriferyje. Paruoštas reikiamų parametrų oras ortakiais tiekiamas į oro skirstytuvus, iš kurių pro plyšelius, groteles išsklaidomas arba pučiamas koncentruotu srautu; oro skirstytuvas gali turėti papildomų įtaisų orui švarinti, šildyti, vėsinti. Centrinė oro kondicionavimo sistema reikiamų parametrų orą arba jo atskirus komponentus (pašildytą, atvėsintą orą) tiekia centralizuotai į daugelį patalpų. Į visas patalpas gali tiekti vienodų (vienakanalė sistema) arba skirtingų parametrų orą (dvikanalė sistema arba sistema su terminalais). Dvikanalėje sistemoje dviem ortakiais tiekiamas skirtingų parametrų oras, prieš patalpą abiejų ortakių oras sumaišomas nustatyta proporcija. Oro kondicionavimo sistemoje su terminalais oras prieš patalpą arba patalpoje galutinai paruošiamas (pašildomas arba atvėsinamas) papildomuose įrenginiuose – terminaluose. Panaudotas oras ventiliatoriais išpučiamas į lauką. Vietinė oro kondicionavimo sistema tiekia kondicionuotą orą į vieną patalpą (arba net jos dalį); šildymo, vėsinimo ir kiti įrenginiai montuojami čia pat patalpoje arba greta jos (lange, balkone). Oras tik šildomas, tik vėsinamas arba tik valomas (pvz., virtuvių). Panaudotas oras šalinamas natūraliąja cirkuliacija. Oro kondicionavimo sistemą valdo ir jos veikimą reguliuoja programuojamasis įrenginys, kurio svarbiausias įtaisas yra termostatas.

Istorija

Bandymų kondicionuoti (vėsinti) gyvenamų patalpų orą būta jau senovės Romoje, Persijoje, Kinijoje, Indijoje. Dažniausiai oro vėsinimas buvo grindžiamas vandens savybe garuojant vėsti. Orą vėsindavo vandeniu, tekančiu per sieną, per akytas plokštes, kad garavimo paviršius būtų didesnis. 17 a. pradžioje C. Drebbelis (Anglija) nustatė, kad pasūdytas vanduo vėsina orą greičiau. 19 a. pradžioje M. Faraday aptiko, kad kai kurios suspaustos ir suskystintos dujos garuodamos gerai vėsina orą. J. Gorrie pasiūlė orui vėsinti ir drėkinti naudoti ledą ir 1851 patentavo dirbtinio ledo gaminimo mašiną. Elektrinį oro kondicionavimo būdą 1902 išrado W. H. Carrieras (Jungtinės Amerikos Valstijos). Jo sukurta sistema (įdiegta vienoje Niujorko spaustuvių) orą ne tik vėsino, bet ir reguliavo jo drėgnį. 1915 jis įsteigė bendrovę Carrier Air Company. Šaldymo įrenginiams, kaip šaltnešis, pirmiausia buvo naudojamos nuodingos dujos (amoniakas, metilo chloridas). 1928 T. Midgley sukūrė šaldymo sistemas, kurios naudojo žmonėms nekenksmingus freonus. Imta kondicionuoti gyvenamų patalpų orą. Nuo 1994, paaiškėjus, kad freonai ardo atmosferos ozono sluoksnį, naudojami tokie šaltnešiai, kurie yra chemiškai aktyvesni ir suskyla nepasiekę stratosferos. Transporto priemonių orą imta kondicionuoti 20 a. 4 dešimtmečio pabaigoje. Oro kondicionavimo terminą 1906 pasiūlė S. W. Crameris (Jungtinės Amerikos Valstijos). Lietuvoje oro kondicionavimo įrenginiai naudojami nuo 20 a. 6 dešimtmečio.