óro mãsė, didelis vienalytis troposferos oro tūris, kurio savybės – temperatūra, drėgnumas – horizontalia kryptimi mažai kinta. Susidaro virš didelių vienalyčio paklotinio paviršiaus rajonų (pvz., virš Arkties ar tropinių platumų vandenyno); kurį laiką čia pabuvęs mažai paslankus oras įgauna žemiau esančio paviršiaus hidrotermines savybes. Oro masės tipas nustatomas pagal jos apatinių sluoksnių temperatūrą (šilta ar šalta oro masė) ir oro drėgnį (drėgna ar sausa oro masė). Pagal formavimosi židinio vietą visose klasifikacijose skiriami 4 pagrindiniai oro masės tipai: arktinės (Pietų pusrutulyje antarktinės), poliarinės (formuojasi vidutinėse platumose), tropinės ir ekvatorinės (ties pusiauju) oro masės. Kiekvieno šių tipų oro masės, išskyrus ekvatorinę, susidariusios virš vandenyno, vadinamos jūrinėmis, o virš žemyno – žemyninėmis. Ekvatorinės oro masės savybės virš sausumos ir virš vandenyno labai panašios. Šiaurės Amerikos ir Eurazijos poliarinės ir tropinės oro masės skirstomos (lentelė) pagal potencinę temperatūrą (θ) ir ekvivalentinę potencinę temperatūrą (θe).

Arktinė oro masė laikoma ekstremalia ir seklesne (troposferos sluoksnių storio atžvilgiu) žemyninės poliarinės oro masės atmaina, ekvatorinė – ekstremalia jūrinės tropinės oro masės atmaina su anomaliai aukšta tropopauze. Europoje (ypač Vakarų), kitaip negu Šiaurės Amerikoje, žemyninės poliarinė ir arktinė oro masės palyginti retos. Šiaurės Atlanto akvatorijos modifikuoja žemynines oro mases. Virš Arkties vandenyno daugiamečių ledų zonos ir Grenlandijos ledyninio skydo susiformavusios arktinės oro masės, slinkdamos į pietus virš neužšąlančių jūrų pamažu įšyla ir įdrėksta, susidaro jūrinės arktinės oro masės. Šaltuoju metų laiku į Baltijos regioną atslenkančių oro masių susidarymo židiniai: Kanados rytai ir Hudsono įlanka (jūrinė poliarinė oro masė), Rytų Europa, Vakarų Sibiras, Kazachija (žemyninė poliarinė), Grenlandija–Islandija–Špicbergenas (jūrinė arktinė), Šiaurės Afrika (žemyninė tropinė), Arktis, Šiaurės Sibiras, Skandinavijos šiaurė (žemyninė arktinė); šiltuoju metų laiku – Atlanto šiaurės vakarai (jūrinė poliarinė oro masė), Rytų Europa, Uralas ir Sibiras (žemyninė poliarinė), Norvegijos jūros ir Barentso jūros regionas (jūrinė arktinė), Viduržemio jūros regionas, Ukrainos ir Rusijos pietinės dalys (žemyninė tropinė).

Į Lietuvą dažniausiai atslenka jūrinės poliarinės ir žemyninės poliarinės oro masės (vyrauja apie 75 % metų trukmės), rečiau – jūrinės arktinės, rečiausiai – žemyninės arktinės ir žemyninės tropinės; jūrinės tropinės ir ekvatorinės oro masės Lietuvos teritorijos nepasiekia.

Lent. Šiaurės Amerikoje ir Eurazijoje taikomos poliarinių ir tropinių oro masių kiekybinės charakteristikos (θ – potencinė, θe – ekvivalentinė potencinė temperatūra)
Oro masės tipo tarptautinis identifikatorius Oro masės pavadinimas Kiekybiniai oro masių išskyrimo kriterijai
cP žemyninė poliarinė Θ ≤ 285 K
cT žemyninė tropinė Θ ≥ 300 K
mP jūrinė poliarinė Θ ≈ 285 K, didelėsΘe vertės
mT jūrinė tropinė Θ ≈ 300 K, didelėsΘe vertės

1918