osteoporòzė (osteonas + gr. poros – skylė), kaulų liga, kuri reiškiasi griaučių struktūrinės medžiagos mažėjimu, kaulo retėjimu. Kaulai (ypač stuburo, šlaunų ir riešų) darosi porėti ir trapūs, greitai lūžta. Osteoporoze serga dažniau klimakterinio amžiaus moterys: apie 40 % moterų, sulaukusių 70 metų, yra patyrusios bent vieną lūžį dėl osteoporozės. Pagrindiniai rizikos veiksniai: menopauzė ir vėlesnis laikotarpis, nepakankamas kaulų išsivystymas, jų smulkumas, nepakankama kūno masė, fizinio krūvio trūkumas, neracionali mityba, piktnaudžiavimas alkoholiu, rūkymas, paveldimumas, lemiantis kalcio ir vitamino D apykaitos organizme sutrikimą. Osteoporozės riziką didina diabetas, skydliaukės ligos, kai kurių vaistų vartojimas. Nedidelis griuvimas, staigus judesys ar net vertimasis lovoje sukelia kaulų lūžius. Dažniausiai lūžta stuburo slanksteliai, šlaunikaulis, dilbis, riešas, dubuo, žastikaulis. Ligai progresuojant pradeda klibėti dantys, formuojasi kupra. Vienas pirmųjų ligos požymių būna juosmens skausmas, naktinis mėšlungis. Diagnozuojama kompiuterine tomografija arba dviguba energijos rentgeno absorbciometrija (osteodensitometrija, galima nustatyti slankstelių ir šlaunikaulio kaklo kaulinio audinio tankį), atlikus klinikinius tyrimus (šarminės fosfatazės koncentracijos, kalcio kiekio kraujo serume ir paros šlapime). Gydoma kalcio ir vitamino D preparatais, bifosfonatais, hormonu kalcitoninu, estrogenų receptorių moduliatoriais, estrogenais.

-kaulo retėjimas