naminė ožka

óžkos, dykaraginių (Bovidae) šeimos, kalninių ožių genties naminiai gyvuliai. Kilusios iš laukinės ožkos Capra prisca (jau išnykusi), bezoarinio ožio (Capra aegagrus) ir sraigtaragio ožio (Capra falconeri).

Prijaukintos Azijoje, Šiaurės Afrikoje ir Europoje neolite, paplito visame pasaulyje; veisiamos įvairaus klimato zonose.

Ožio masė 60–65 kg (kartais iki 100 kg), ožkos 40–60 kg. Snukis smailus, lūpos plonos ir judrios, kapliai aštrūs, kojos stiprios, tvirtomis nagomis.

Svarbiausias pašaras vasarą – ganyklų žolė, medžių, krūmų šakelės, žievė, žiemą – šienas, šiaudai (ožkingų ožkų – dar ir sultingieji bei koncentruotieji pašarai). Ganosi ir stačiuose šlaituose.

Lytiškai subręsta 4–5 mėn. (pirmą kartą kergiamos apie 1,5 m.), nėštumas trunka apie 5 mėn., ožkiukai nujunkomi 3–4 mėnesių. Dažniausiai veda po 2–3, kartais ir 5 ožkiukus; gerai laikomos gali ožiuotis ir 2 kartus per metus. Gyvena 9–10 metų (ūkio tikslams laikomos 7–8 m.).

Ožkos skirstomos į pienines, vilnines, pūkavilnes ir šiurkščiavilnes mišrias (auginamos mėsai, pienui, kailiams). Iš pūkavilnių ožkų prišukuojama po 0,5–2,0 kg pūkų per metus. Pūkai labai ploni, lengvi, minkšti, elastingi, stiprūs. Pieninių veislių ožkos per metus duoda 450–550 kg (kartais iki 2000 kg) 3,8–4,5 % riebumo pieno. Jis riebesnis, turi daugiau baltymų negu karvių pienas, turi t. p. daug kalcio ir fosforo, lengvai virškinamas.

Dažniausios infekcinės ožkų ligos: juodligė, bruceliozė, raupai, infekcinis mastitas, niežai, stomatitas ir helmintozės.

naminė ožka

1066

-ožka; -naminė ožka