pagrindmas, logikos, mokslų metodologijos, pažinimo teorijos sąvoka, reiškianti teiginių, hipotezių, koncepcijų, teorijų įvertinimą nurodant jų teisingumo sąlygas (kriterijus). Atskiri teorijos teiginiai grindžiami remiantis visa teorija, jos svarbiausių teiginių pagrindimu. Pastarieji grindžiami nurodant intuityvų aiškumą, empirinį akivaizdumą arba remiantis tuo, kad iš jų išvesti kiti teiginiai visada pasitvirtina. Pagrindimas dedukcinėse teorijose yra dedukcinio įrodymo suradimas, aksiomatikos ir teoremų išvedimo iš aksiomų taisyklių nustatymas. Logikoje teiginio pagrindimas yra jo pakankamo pagrindo (būtinų ir pakankamų argumentų) suradimas. Empirinių mokslų metodologijoje hipotezės pagrindimas yra suradimas procedūrų, leidžiančių hipotezę paversti teisingomis žiniomis arba padidinti jos tikėtinumą. Filosofijoje pažinimo turinio pagrindimas reiškia pažinimo proceso pradinės būklės, objekto akivaizdaus neabejotino suvokimo (evidencija) teorinę rekonstrukciją, mąstymo pagrindo suradimą.