pajrio žemačių tarm, lietuvių kalbos šiaurės žemaičių šiaurės vakarų dalis. Pajūrio žemaičių tarmės terminą lietuvių dialektologijoje pradėjo vartoti A. Salys. Pajūrio žemaičiai vietoj senųjų junginių *tj, *dj netaria afrikatų ne tik prieš senąjį trumpąjį a (visai žemaičių tarmei būdinga ypatybė), bet ir prieš kt. formų galūnę. Todėl paradigmose, kuriose bendrinė lietuvių kalba turi afrikatas č, , besikaitaliojančias su t, d, pajūrio žemaičiai vartoja tik beafrikates formas (pvz., jâutis ‘jautis’, jâut ‘jaučio’, jáut’ộu ‘jaučiui’, jâut’ ‘jaučiu’; mẽ·dis ‘medis’, mẽ·d ‘medžio’, mèd’ộu ‘medžiui’, mèd’ ‘medžiu’). Afrikatas č, išlaiko tik tam tikrais atvejais: žodžiuose, kurių paradigmoje prieš galūnę nėra priebalsių t, d (pvz., rã·č’s ‘račius’, ràč’âus ‘račiaus’), žodžio pradžioje (pvz., dž’âut ‘džiauti’, dž’û·t ‘džiūti’), garsažodžiuose (pvz., č’âudîet ‘čiaudėti’), skoliniuose ir žodžiuose su skolintomis priesagomis (pvz., pẽ·č’s ‘pečius, krosnis’). Pajūrio žemaičių šnektų grupei, iš visų lietuvių kalbos tarmių rečiausiai vartojančių afrikatas, priklauso ir kretingiškių tarmė, išskyrus jų pietinį pakraštį (Endriejavas, Rietavas) ir telšiškių tarmės vakarų dalis (Alsėdžiai, Ylakiai).

303