pakaitnė sveika, kvantinės mechanikos reiškinys tapačiųjų dalelių sistemoje. Reiškiasi, tarsi tarp dalelių veiktų klasikinėje fizikoje atitikmens neturinčios jėgos, vadinamos pakaitos jėgomis. Pakaitinė sąveika būdinga laisvoms dalelėms, taip pat ir sąveikaujančioms Coulomb’o, gravitacinėmis ar kitomis jėgomis. Pakaitinė sąveika efektyviausia dalelėms, kurių banginės funkcijos susikloja. Pakaitinė sąveika fermionams yra Pauli principo padarinys, pvz., 2 fermionų (elektronų), turinčių vienodą sukinių kryptį, sistemos būsenos funkcijos erdvinių koordinačių dalis yra antisimetrinė, todėl dalelės negali suartėti tiek, kiek norima, tarsi viena kitą stumtų. Priešingų sukinio krypčių fermionai vienas kitą traukia ir priartėja arčiau vienas kito nei būtų nepaisant dalelių tapatumo. Pakaitine sąveika aiškinamas feromagnetizmas, ferimagnetizmas, kvantinis tuneliavimas ir kiti reiškiniai. Gretimų feromagnetiko atomų išorinės orbitalės elektronų sukiniai yra lygiagretūs, pakaitinė sąveika sukuria šiose medžiagose magnetinius domenus, kurie, orientuodamiesi erdvėje, lemia feromagnetikų savaiminį įmagnetėjimą. Antiferomagnetikuose įmagnetėjimas atsiranda dėl išorinio elektronų sluoksnio priešingų sukinio krypčių elektronų tarpusavio sąveikos. Remiantis pakaitine sąveika aiškinami atominių ir molekulinių spektrų dėsningumai, molekulių cheminis ryšys; sukurtas magnetinio rezonanso pakaitinės sąveikos jėgų mikroskopas. Pakaitinę sąveiką 1926 nepriklausomai atrado W. Heisenbergas (Vokietija) ir P. Diracas (Didžioji Britanija). 1931 W. Heisenbergas, remdamasis pakaitine sąveika, paaiškino feromagnetizmą.