paklausmas, viena svarbiausių parlamentinės kontrolės priemonių, leidžianti parlamento nariams teikti raštu klausimus vyriausybės vadovui, vyriausybės nariams apie jų veiklą, priimamus sprendimus ir parlamento reglamento nustatyta tvarka žodžiu arba raštu gauti atsakymus. Paklausimas yra klausimų instituto (rašytiniai klausimai, žodiniai klausimai, interpeliacija ir kita) dalis. Įtvirtintas beveik visose valstybėse, kuriose veikia parlamento sudaryta vyriausybė.

Paklausimas atsirado Didžiojoje Britanijoje. Pirmieji užrašyti klausimai buvo pateikti Lordų Rūmuose (apie 1721 Cowperio erlas pateikė klausimą vyriausybei, į jį atsakė ministras pirmininkas R. Walpole’is). 1783 įtvirtinta nuostata, kad deputatai gali užduoti klausimą kabineto nariams. 19 amžiuje nustačius klausimų teikimo procedūras klausimų sparčiai daugėjo. 1847 Bendruomenių Rūmuose buvo pateikti 129 klausimai (apytikriai po vieną per posėdžiavimo dieną), 1900 − jau 5106 (arba 41 per dieną), 1920 buvo atsakyta žodžiu į 10 602 ir raštu į 2615 klausimus. 21 amžiaus pradžioje Didžiojoje Britanijoje klausimų institutą sudaro rašytiniai, žodiniai, skubūs klausimai, klausimai ministrui pirmininkui. 2007–08 Bendruomenių Rūmuose žodžiu buvo atsakyta į 5151, raštu − į 72 357 paklausimus. Vokietijos (daugiausia remiantis jos patirtimi plėtotas Lietuvos paklausimų institutas) Bundestage teisę teikti klausimus federacinės vyriausybės nariams nustato Bundestago reglamento 10 straipsnis. Pagal jį paklausimai skirstomi į didelius (interpeliacijas), mažus paklausimus ir trumpus klausimus, kurie gali būti teikiami ir raštu, ir žodžiu.

LIETUVOJE paklausimo teisė pirmą kartą minima 1918 Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatiniuose Dėsniuose (7 straipsnis skelbia, kad Valstybės Tarybai priklauso interpeliacijos ir paklausimų teisė). Vėliau paklausimų teisė įtvirtinta 1922 Konstitucijos 28 straipsnyje: Seimas prižiūri Vyriausybės darbus, duodamas jai paklausimų bei interpeliacijų ir skirdamas revizijas. Ši nuostata buvo ir 1928 Konstitucijos 30 straipsnyje. 1938 Konstitucijos 120 straipsnis skelbė, kad Lietuvos Respublikos Seimo narys gali duoti paklausimą ministrui pirmininkui arba ministrui. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę paklausimo teisė įtvirtinta 1992 Lietuvos Respublikos Konstitucijos 61 straipsnio 1 dalyje. Seimo narys ar jų grupė paklausimo forma gali kreiptis į tą valstybės institucijos vadovą, kurį skiria Seimas ar kuriam paskirti reikia Seimo pritarimo (1994 Seimo statuto 213 straipsnis), išskyrus teismus. Paklausimu laikomas tik toks klausimas, dėl kurio Seimo narys ar jų grupė kreipėsi į valstybės institucijas, bet, jų nuomone, jis nebuvo tinkamai išnagrinėtas arba buvo išspręstas neigiamai. Seimo statuto 213 straipsnio 3 dalis numato, jog seniūnų sueiga gali nuspręsti, kad paklausimu taip pat laikomas ir toks klausimas, kurio valstybinį ar visuomeninį reikšmingumą pripažįsta kuris nors komitetas arba Seimo narių frakcija. Paklausimas yra konstitucinė nuostata, todėl Seimo statute privaloma tvarka įtvirtinta atitinkamų pareigūnų pareiga atsakyti Seimo nariui (Lietuvos Respublikos Vyriausybės narių pareiga atsakyti į paklausimą įtvirtinta ir 1994 Vyriausybės įstatymo 18 straipsnyje), be to, numatyta, kad atsakymas nustatyta tvarka (žodžiu ar raštu) turi būti pateiktas Seimo sesijoje. Išimtis galioja tik tada, kai paklausimo teikėjas atšaukia savo paklausimą. Remiantis statuto 216 straipsniu paklausimai nagrinėjami Seimo posėdyje. Paklausimo svarstymas Seime gali baigtis rezoliucija, vertinančia atsakymą į paklausimą.

1530