paleogènas (paleo… + genas), Žemės geologinės istorijos kainozojaus eros ankstyvasis periodas, buvęs po kreidos, prieš neogeną; geologinė sistema, kurios nuogulos susiklostė tuo periodu. Prasidėjo prieš 65 mln. m., baigėsi prieš 23,5 mln. metų. Periodas skirstomas į 3 epochas (geologinė sistema – į skyrius) ir 9 amžius (aukštus). Lentelė.

Paleogeno sistemos uolienos paplitusios visuose kontinentuose, t. p. giliavandeniu gręžimu nustatytos vandenynų dugne. Alpinio tektoninio etapo raukšlinėse srityse buvo intensyvūs plokščių tektoniniai judesiai, kontinentuose vyravo kalnodaros, raukšlėjimo ir iškėlimo procesai, vandenynuose formavosi riftingo ir subdukcijos procesai, vyko povandeninis vulkanizmas. Kontinentų platforminėse srityse klostėsi baseininės (negilių jūrų) nuosėdos, būdinga transgresijų ir regresijų kaita.

Kordiljerų ir Rytų Azijos raukšlinės sritys paleogeno pabaigoje (oligocene) patyrė intensyvų alpinės tektogenezės poveikį, buvo suraukšlėtos, suspaustos ir iškeltos. Viduržemio jūros raukšlinė sritis paleocene buvo iškelta, eocene pradėjo grimzti formuodama salynus, oligocene buvo iškelta ir suraukšlėta, o pakraštinėse zonose susiformavo kraštiniai įlinkiai; vulkanizmas buvo paplitęs Užkaukazėje, Himalajuose. Oligoceno pabaigoje Himalajų–Indokinijos raukšlinėje srityje išnyko jūriniai baseinai, Viduržemio jūros sritis (Tetija) pasidalijo į šiaurinį ir pietinį (dabartinė Viduržemio jūra) beveik nesusijusius baseinus. Pietų Europoje susiformavo Priešalpių, Prieškarpatės ir Prieškaukazės kraštiniai įlinkiai; Priešalpių įlinkyje klostėsi molasų storymės, Prieškarpatės ir Prieškaukazės – maikopo (regioninis aukštas) moliai.

Laurazijos kontinente po trumpalaikių iškilimų kreidos periodo pabaigoje plačiausia paleogeno transgresija eoceno laikotarpiu apėmė Šiaurės jūros, Vakarų Europos kaledonidų ir hercinidų sritis, pietinę Rytų Europos platforminę sritį, Vakarų Sibiro plokštę. Sibiro bei Šiaurės Amerikos platforminės sritys buvo iškeltos, jose vyko denudacija. Kalnodara pasireiškė tektoniniais lūžiais ir intensyviu vulkanizmu; vyko trapų, bazaltinių lavų išsiliejimai. Ramiojo vandenyno raukšlinės srities vakarinėje dalyje intensyvus vulkanizmas suformavo vulkanogeninių ir vulkanogeninių-nuotrupinių uolienų storymes.

Gondvanos kontinentas paleogeno periode toliau buvo laužomas, trupinamas, atskiros jo dalys grimzdo, vyko bazinės sudėties lavų išsiliejimai kaip ir kreidos periode. Rytinėje Afrikos–Arabijos masyvo dalyje susiformavo paralelinių lūžių sistema, vyko intensyvūs trapų išsiliejimai. Nuo paleogeno periodo pradžios Pietų Amerikos, Australijos, Afrikos ir Indijos kontinentai, išskyrus pakraštines zonas, buvo iškelti ir įgavo artimus dabartiniams kontūrus; juose vietomis kaupėsi kontinentinės, ežerų ir balų arba anglingos nuosėdos.

Paleogeno periodo klimatas buvo nuosaikus, be ryškiau išreikšto klimatinio zoniškumo. Vidurinėje ir Pietrytinėje Europoje buvo paplitusi tropinė ir subtropinė augalija. Didžiojoje Azijos dalyje, Šiaurės Amerikoje bei Arktikoje klimatas buvo gana šiltas, augo lapuočių ir spygliuočių miškai. Didžiausias klimato pašiltėjimas buvo eoceno laikotarpiu, oligocene prasidėjo regresija ir atšalimas, klimato juostos pasistūmėjo pusiaujo link.

Paleogeno periodu vyravo gaubtasėkliai augalai, plačiai paplitę spygliuočiai (plikasėkliai), įvairūs dumbliai. Oligocene paplito dabartinės augalijos šeimos. Šiaurės pusrutulyje skiriamos šiaurinė ir pietinė floristinės provincijos. Kreidos ir paleogeno periodų sandūroje vyko žymūs pokyčiai – išmirė daugelis mezozojui būdingų grupių (dinozaurai, iš bestuburių – amonitai, belemnitai, inoceramai, rudistai). Paleogene evoliucionavo žinduoliai, atsirado straubliniai, primatai, pirmieji kanopiniai ir jūriniai žinduoliai (banginiai, ruoniai). Išsivystė dauguma dabartinių šeimų paukščių, roplių buvo nedaug; jūriniuose ir gėlo vandens baseinuose paplito kaulinės ir kremzlinės žuvys, dvigeldžiai ir pilvakojai moliuskai, iš pirmuonių – radioliarijos, planktoniniai foraminiferai, numulitai. Skiriamos Atlanto ir Ramiojo vandenynų jūrinės faunos zoogeografinės provincijos.

Paleogenas svarbus akmens anglių ir angliavandenilių susidarymo periodas. Dideli anglių klodai (akmens anglių, rusvųjų anglių) formavosi kontinentiniuose ežerų ir balų baseinuose Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kanados Uolinių kalnų papėdėse, Japonijoje (Hokaido sala), Kinijos rytuose, šiek tiek mažiau Pietų Amerikoje, Vidurio Europoje (Lenkija, Vokietija, Vengrija), šiaurės Atlanto kaledonidų srityje (Grenlandija, Islandija, Špicbergenas), Kaukazo, Aralo–Sibiro, Kolymos, Mandžiūrijos ir Tolimųjų Rytų baseinuose. Angliavandeniliai (nafta ir dujos) formavosi kraštiniuose įlinkiuose (ilgalaikio grimzdimo srityse), atsiradusiuose dėl alpiškosios kalnodaros. Alpių–Himalajų raukšlinėje srityje naftos ir dujų svarbiausios provincijos siejamos su Prieškarpatės, Prieškaukazės (Kubanės, Stavropolio), Persijos–Mesopotamijos (Saudo Arabija, Irakas, Iranas, Afganistanas) tektoniniais įlinkiais. Su alpiškaisiais grimzdimais paleogene susijusios Vidurinės Azijos bei Vakarų Sibiro naftos ir dujų provincijos. Turtingi naftos ir dujų kai kurie Rytų Azijos ir Kordiljerų (Venesuela) tektoniniai įlinkiai. Kitos svarbios paleogeno periodo nuosėdinės kilmės naudingosios iškasenos yra geležies ir mangano rūdos, boksitai, titano, ilmenito ir cirkono sąnašynai, fosforitai, diatomitai, trepeliai. Reikšmingi gintaro, sieros, bentonitų, ugniai atsparių molių, degiųjų skalūnų, ozokerito, kvarcinių smėlių telkiniai. Su magminės (endogeninės) kilmės uolienomis susiję aukso, vario, polimetalų (Viduržemio jūros, Kordiljerų, Rytų Azijos raukšlinės sritys), gyvsidabrio, urano rūdų telkiniai.

Paleogeno terminą 1866 pirmasis pavartojo vokiečių geologas K. Neumannas; nuo 1881 paleogenas buvo laikomas terciaro sistemos skyriumi. Pirmosios paleogeno stratigrafijos schemos buvo pagrįstos 19 a. 2 pusėje Paryžiaus, Belgijos, Londono–Hampšyro baseinų duomenimis. Šiuolaikinį paleogeno sistemos stratigrafinį suskirstymą Tarptautinė stratigrafijos komisija priėmė 2000.

Lietuvoje paleogeno sistemos uolienos slūgso negiliai (iki 80–170 m) po neogeno ir kvartero danga. Daugiausia paplitusios Lietuvos pietvakariuose, nutįsusios į Rytprūsius (Rusijos Federacijos Kaliningrado sritis). Tiriamos gręžiniais. Atsidengia Sembos pusiasalyje stačiuose jūros krantuose Prusto rage (dabartinis Tarano kyšulys), gintaro karjeruose prie Palvininkų (dabartinis Jantarnyj), taip pat Nemuno krante prie Alytaus. Paleogeno sistemos pjūvį sudaro seklios (iki 200 m gylio) transgresinio ir regresinio ciklo jūros nuosėdos: įvairios sudėties glaukonitinis arba geležingas smėlis, aleuritas, molis, mergelis, silicitas (opoka), fosforito tarpsluoksniai; eoceno nuosėdose, vadinamojoje mėlynojoje žemėje, randama gintaro. Nuosėdų storis Sembos pusiasalyje siekia 58–60 m, Lietuvoje – iki 63 metrų. Stratigrafinis pjūvis pagal litologines savybes, foraminiferų, šarvuotųjų žiuželinių, pinčių spikulių bei nanoplanktono, palinomorfų mikroskopines liekanas skirstomas į svitas. Lietuvos pietvakariuose randamos Liubavo ir Alko svitų nuogulos, o pilnas paleogeno nuosėdų kompleksas nustatytas baseino pietvakarinėje dalyje (Rusijos Federacijos Kaliningrado sritis).

Lietuvoje paleogeno periodo paleogeografija kaiti: jūros transgresijas keitė regresijos, nuosėdų pjūvyje yra pertraukų, kai sausumoje nuosėdos nesiklostė (tanečio ir liutečio laikotarpiai). Jūrinis baseinas būdingas epikontinentinėms (sekliavandenėms) jūroms, priklausė Lietuvos–Lenkijos įdubai, kuri buvo platesnio Vokietijos–Lenkijos baseino dalis. Į pietryčius šį baseiną Polesės balnas jungė su Baltarusijos–Ukrainos baseinu. Šie paleogeno baseinai užėmė Danijos–Lenkijos perikratoninį įlinkį ir Dniepro–Doneco įdubą (bendrai ši baseinų sistema vadinama Paratetijos baseino pakraščiu). Lietuvoje paleogeno baseinas buvo paplitęs iš pietų ir pietvakarių iki linijos Nida–Kaunas–Vilnius. Pilniausi nuosėdų pjūviai susiklostė Semboje, piečiau Karaliaučiaus, Lietuvos pietinėje dalyje. Lietuvos šiaurėje plytėjo kalvota sausuma. Paleoceno ir eoceno epochose jūrines sąlygas kai kuriais laikotarpiais keitė sausumos sąlygos. Klimatas buvo nuosaikiai šiltas ir drėgnas, sausumoje augo šilumamėgiai lapuočiai ir spygliuočiai. Eoceno jūros pakrantėse Baltijos skydo šlaituose (Rytų Švedijoje) augo gintarinės pušies Pinus succinifera miškai. Jų fosilizuoti sakai (tapę gintaru) buvo atnešami į Sambijos pusiasalyje buvusios upės deltą, susidarė unikalus (turtingiausias pasaulyje) Palvininkų (dabartinis Jantarnyj) gintaro telkinys. Eoceno pabaigoje teritorija pradėjo kilti, baseinas atsitraukė iš Pietų Lietuvos; oligoceno viduryje (po Palvės laikotarpio) visa teritorija iškilo, įsivyravo sausuma. Vėlyvajame oligocene Sambijoje atsirado gėlas kontinentinis baseinas, kuriame susiklostė Naujakuršių svitos nuosėdos (iki 7 m storio): rudas, vadinamasis šokoladinis, molis, smėlis, aleuritas su glaukonitu. Šis baseinas egzistavo ir neogeno periodo mioceno epochoje.

Rytprūsių paleogeno sistemą 19 a. 2 pusėje ir 20 a. pradžioje tyrė Karaliaučiaus universiteto mokslininkai O. Heeras, G. Berendtas, A. Jentzschas, O. Linstowas, E. Zaddachas. 1940 buvo surinkta duomenų apie paleogeno nuosėdų išeigas Nemuno pakrantėje ties Alytumi, 1952 jų buvo aptikta Druskininkų gręžinyje. Lietuvos paleogeno periodą mikropaleontologiniu metodu 1960 nustatė A. Grigelis, Vilniaus universitete tyrė J. Dalinkevičius, Geologijos institute V. Baltakis, V. Katinas, A. Vienožinskienė.

2300