paleogeogrãfiniai žemlapiai, geologinės praeities fizines geografines sąlygas: sausumos ir jūrų pasiskirstymą, upių, ežerų paplitimą, klimato kaitą, sausumos ir vandenyno dugno reljefo bendruosius bruožus, apledėjimus, gamtinių zonų ribų padėtį vaizduojantys žemėlapiai. Paleogeografiniai žemėlapiai sudaromi visam Žemės rutulio paviršiui arba tam tikro geologinio laikotarpio pasirinktai teritorijai. Pagal turinį paleogeografiniai žemėlapiai yra dvejopi: vienuose vaizduojama geologinės praeities tik geografinės sąlygos – žemynai, jūros (gylis, vandens temperatūra, srovės, nuosėdų sudėtis ir pasiskirstymas), sausumos reljefo svarbiausi bruožai, apledėjimų, gamtinių zonų ribos, kituose − paleogeografiniuose litologiniuose (facijiniuose) − dar ir atskirų geologinių sistemų nuosėdinės ir vulkaninės uolienos, jų sudėtis, storis, pasiskirstymas, naudingųjų iškasenų telkiniai, organinės liekanos, facijos. Paleogeografinius žemėlapius padeda tirti ir atkurti regiono nuosėdų kaupimosi raidą, fizinės geografinės aplinkos kitimą, nuosėdinių naudingųjų iškasenų telkinių formavimąsi. Pirmieji paleogeografiniai žemėlapiai sudaryti 1834; tai buvo šeši Sicilijos salos žemėlapiai, vaizduojantys 6 skirtingų epochų salos paviršiaus pokyčius.

Lietuvoje ir Rusijoje pirmuosius viso Žemės rutulio geologinių periodų paleogeografinius žemėlapius 19 a. pabaigoje sudarė J. Lukoševičius. 1965 vadovaujant J. Kisnėriui sudaryti Pietų Pabaltijo visų geologinių sistemų litologiniai paleogeografiniai žemėlapiai (mastelis 1:1 500 000). 1968 sudarytos kambro, ordoviko ir silūro facinės ir paleogeografinės schemos (V. Korkutis, P. Lapinskas, J. Laškovas), 1981 − Lietuvos TSR atlasas (redaktorius J. Paškevičius), 1988 − vendo ir karbono (redaktorius V. Narbutas), 1990 − permo ir neogeno litologinių paleogeografinių žemėlapių kompleksas (1:500 000; redaktoriai V. Katinas, P. Suveizdis), 2004 − paleogeografinių žemėlapių atlasas (redaktorius A. Brazauskas).

1762