paleoklimatològija (paleo… + klimatologija), mokslas, tiriantis Žemės geologinės praeities klimatą ir jo kaitą. Pagrindinis uždavinys – rasti netiesioginius praeities klimato indikatorius (litogenetinius, geocheminius, paleomagnetinius, paleobotaninius, paleozoologinius, archeologinius) ir remiantis jais rekonstruoti Žemės klimato istorijos geografinius ir geochronologinius dėsningumus. Pagal tyrimų objektą ir tyrimų metodus paleoklimatologija yra geologijos ir geografijos mokslų sandūroje. Padeda atskleisti naudingųjų iškasenų pasiskirstymą, tiksliau nustatyti dabartinių klimato svyravimų priežastis ir žmogaus veiklos poveikį klimatui, kurti ilgalaikes klimato kaitos prognozes.

Netiesioginiai praeities klimato indikatoriai ir informacijos šaltiniai yra šie: nuosėdinių uolienų kompleksai (litogenetinės formacijos) ir dūlėjimo produktai; hidrologinių ir geomorfologinių procesų pėdsakai; paleobotaniniai – palinologiniai ir dendrologiniai – indikatoriai, augalų liekanos durpėse; paleozoologiniai – jūros ir sausumos gyvūnų liekanos; Grenlandijos ir Antarktidos ledynų tyrimo duomenys; izotopinės paleotermijos tyrimų duomenys; paleomagnetiniai, archeologiniai duomenys; pleistoceno ir holoceno paleoklimatinėse rekonstrukcijose naudojami ir istoriniai šaltiniai. Indikatoriai padeda apibūdinti praeities klimato savybes (oro ir vandens telkinių temperatūrą, klimato humidiškumą, ekstremalumą). Remiantis netiesioginiais informacijos šaltiniais laikomasi prielaidos, kad klimato ir kitų gamtos procesų ryšiai buvo tokio pat pobūdžio kaip ir dabar. Suradus kokių nors praeities indikatorių, geochronologijos metodais nustatoma, kokiam laikotarpiui jie priklauso, sudaromi paleoklimatiniai žemėlapiai. Naujos informacijos apie įvairių veiksnių (Saulės aktyvumo, astronominių, troposferos aerozolių, atmosferos sudėties pokyčių) poveikį klimato kaitai gaunama kuriant skaitmeninius paleoklimatinius modelius.

Ankstyvųjų paleoklimatologijos duomenų yra anglų fiziko ir matematiko R. Hooke’o darbuose (1686); tirdamas paleontologinius radinius jis nustatė, kad geologinėje praeityje Žemėje buvę šilčiau, klimatas keitėsi dėl Žemės ašies svyravimo. 18 a. prancūzų gamtininkas ir matematikas G. L. de Buffonas veikale Bendra ir išsami gamtos istorija / Histoire naturelle, générale et particulière (1–36 t., 1749–88) iškėlė hipotezę, kad klimatas keitėsi dėl Žemės gelmių atvėsimo, geologinėje praeityje poliarinėse srityse turėjo būti šilta kaip atogrąžose (tai esą įrodo dramblių ir raganosių liekanos). Paleoklimatologijos mokslo pagrindai buvo sukurti 19 a., kai Europoje rasta kvartero apledėjimų pėdsakų (Ch. Lyellio, G. Charpentier, J. L. R. Agassiz, K. Rulje, O. M. Torellio, J. Geikie, P. Kropotkino darbai). Paleoklimatinėms rekonstrukcijoms imta naudoti ne tik paleontologijos duomenis, bet ir nuosėdinių uolienų kompleksus. 20 a. pradžioje išleistos pirmosios monografijos apie klimato istoriją: Ch. E. P. Brookso (Didžioji Britanija) Klimato evoliucija / The Evolution of Climate (1922), Amžių klimatas: klimato veiksnių ir jų kaitos studija / Climate through the Ages: A Study of the Climatic Factors and Their Variations (1926), W. Köppeno ir R. Geigerio (Vokietija) Klimatologijos vadovas / Handbuch der Klimatologie (1–5 t., 1930–36). Klimato kaitos priežastys buvo aiškinamos įvairiai. J. Tyndallis (Didžioji Britanija) 1859 nustatė, kad atmosferos dujos kuria šiltnamio efektą, todėl klimato svyravimai gali būti susiję su anglies dioksido koncentracijos kaita. Šią teoriją plėtojo S. Arrhenius (Švedija, 1896). Panašių pažiūrų laikėsi T. Ch. Chamberlinas (Jungtinės Amerikos Valstijos, 1899); jo manymu, klimato svyravimus lėmė dar ir vandenyno cirkuliacija. 1864–75 J. Crollis (Didžioji Britanija) sukūrė teoriją apie Žemės orbitinių parametrų kaitos poveikį klimato svyravimui; 1920 šią teoriją M. Milankovičius (Serbija) matematiškai pagrindė. 1915–29 A. Wegeneris (Vokietija) paskelbė litosferos plokščių judėjimo teoriją, kuria remiantis tapo įmanoma sudaryti paleogeografinius ir paleontologinius žemėlapius, rekonstruoti senąsias jūrų srovių sistemas. 20 a. anglies dioksido poveikį Žemės energijos balansui nagrinėjo G. S. Callendaris (Didžioji Britanija, 1936), G. N. Plassas (Jungtinės Amerikos Valstijos, 1956), K. Kondratjevas ir H. Niiliskas (SSRS, 1960), L. D. Kaplanas (Jungtinės Amerikos Valstijos, 1960), F. Mölleris (Vokietija, 1963). 1948 H. Urey (Jungtinės Amerikos Valstijos) sukūrė izotopinės paleotermijos metodą. 20 a. 7 dešimtmetyje klimato sistemą pradėta modeliuoti. S. Manabe (Japonija, Jungtinės Amerikos Valstijos) ir R. T. Wetheraldas (Jungtinės Amerikos Valstijos) sukūrė radiacinių konvekcinių modelių pagrindus, atskleidė šiltnamio efektą sukeliančių dujų (vandens garų, anglies dioksido ir ozono) įtaką atmosferos temperatūrai ir jos kaitai, vėliau kartu su K. Bryanu (Jungtinės Amerikos Valstijos) pradėjo kurti atmosferos bendrosios cirkuliacijos modelius. 1969 W. D. Sallersas (Jungtinės Amerikos Valstijos) ir M. Budyko (SSRS) sukūrė pirmuosius energijos balanso modelius. 8–10 dešimtmetyje įvertintas vandens garų grįžtamasis efektas klimato sistemoje, nustatytas freonų, metano, kitų šiltnamio efektą sukeliančių dujų vaidmuo, pradėtas modeliuoti vulkaninių ir kitų aerozolių poveikis, sudaromos globalios ir regioninės paleoklimato rekonstrukcijos (V. Ramanathanas, A. Robockas, R. Bradley, N. Jasamanovas, Ch. R. Scotese). Šiuolaikinė paleoklimatologija tiria paskutinio tarpledynmečio (prieš 125 000 metų) ir neogeno optimumo (prieš 4–3 mln. metų) klimatą, kuria poledynmečio (pastarųjų 18 000 metų) klimato rekonstrukcijas, paleoklimato modelius remiantis bendrosios atmosferos cirkuliacijos modeliais, paleoklimatinius analogus taiko kuriant 21 a. klimato prognozes, tiria klimato kaitos astronominių, heliofizinių ir geofizinių veiksnių poveikį.

Tarptautiniai mokslo žurnalai: Palaeogeography, Palaeoclimatology, Palaeoecology (įsteigtas 1965), Climate Change (1977), Climate dynamics (1986), Journal of Paleoclimatology (1987), Journal of Climate (1988), Global and Planetary Change (1989), Climate Research (1990), International Journal of Climatology (1996).

Lietuvoje paleoklimatologijos tyrimai atliekami Vilniau universiteto Gamtos mokslų fakultete, Vytauto Didžiojo universiteto Aplinkos tyrimų centre, Gamtos tyrimų centro Geologijos ir geografijos institute.

1163