paleomagnetzmas (paleo… + magnetizmas), uolienų gebėjimas įsimagnetinti veikiant Žemės magnetiniam laukui uolienos formavimosi metu dėl joje esančių feromagnetinių mineralų ir išlikti įmagnetintomis neribotą laiką (gamtinis liekamasis įmagnetėjimas), jeigu temperatūra neviršija jų lydymosi temperatūros. Liekamojo įmagnetėjimo intensyvumą ir kryptį lemia uolienos formavimosi vietoje egzistavusio Žemės magnetinio lauko intensyvumas ir kryptis bei uolienoje esančių feromagnetinių mineralų (magnetito, titanomagnetito, hematito, ilmenito, pirotino) cheminė sudėtis ir kiekis. Liekamasis įmagnetėjimas būna kelių rūšių: terminis, orientacinis, cheminis, klampusis. Terminis atsiranda vėstant lavai arba magmos intruzijai. Magnetinės dalelės įsimagnetina temperatūrų intervale nuo Curie taško iki blokavimo temperatūros (apie 250 °C) ir orientuojasi lygiagrečiai su Žemės magnetinio lauko jėgos linijomis. Gali dešimtis arba šimtus kartų viršyti tos pačios uolienos įmagnetėjimą tuo pačiu lauku normaliomis sąlygomis ir išlieka nekintantis daugiau kaip 100 mln. metų. Orientacinis vyrauja nuosėdinėse uolienose, nes kietos magnetinės dalelės grimzdamos orientuojasi išilgai magnetinio lauko jėgos linijų. Dažniausiai orientacinis liekamasis įmagnetėjimas yra silpnesnis nei terminis. Cheminis liekamasis įmagnetėjimas atsiranda feromagnetiniams mineralams besiformuojant magnetiniame lauke. Jis būna pirminis (susidaro uolienos formavimosi metu) ir antrinis (atsiranda per chemines reakcijas). Magnetiniam laukui ilgą laiką veikiant susiformavusią uolieną gali atsirasti klampusis liekamasis įmagnetėjimas. Terminis ir orientacinis liekamasis įmagnetėjimas – pirminiai, jie susidaro uolienos formavimosi metu, todėl yra svarbiausi tyrinėjant Žemės magnetinio lauko istoriją. Žemės magnetinio lauko kryptis ir intensyvumas kinta laike. Karališkosios Grinvičo observatorijos atliktų instrumentinių matavimų duomenimis, per pastaruosius 400 metų dėl sekuliarinių variacijų inklinacija kito 66–75° intervale, o deklinacija – nuo –25° iki +10°. Sisteminiai uolienų pavyzdžių paleomagnetiniai tyrimai įvairiose šalyse pradėti 20 a. 4–5 dešimtmečiuose. Remiantis sukauptais duomenimis plėtojama geomagnetizmo teorija, susiformavo litosferos plokščių tektonikos teorija, tikslinama Žemės evoliucijos teorija. Archeologinių radinių (ypač plytų, keramikos degimo krosnių) paleomagnetiniai tyrimai suteikia informacijos apie magnetinio lauko pokyčius naujausiais laikais.

Lietuvoje triaso sistemos nuogulų paleomagnetizmo tyrimus 20 a. 8 dešimtmetyje pradėjo J. Kisnėrius. Tokius kambro, devono, triaso, juros sistemų nuogulų tyrimus Gamtos tyrimų centro Geologijos ir geografijos institute atliko V. Katinas.

766