paleontològija (paleo… + gr. ōn, kilm. ontos – esantis + logos – žodis, sąvoka, mokslas), mokslas, nagrinėjantis geologinės praeities organinį pasaulį ir jo vystymosi dėsningumus. Pagrindinis tyrimo objektas – Žemės sluoksniuose išlikusios organizmų ir jų veiklos liekanos (fosilijos). Yra 2 svarbiausi paleontologijos skyriai: paleozoologija ir paleobotanika. Mikroskopinio dydžio labai smulkių organizmų (foraminiferų, kiautuotųjų vėžiagyvių, konodontų, dumblių ir kita) liekanas tiria mikropaleontologija, augalų žiedadulkes ir sporas – palinologija, augalų smulkias liekanas (sėklas, vaisius, spyglius) – karpologija. Praeityje buvusią gyvenamąją aplinką ir jos raidą, poveikį organizmams tiria paleoekologija, iškastinių augalų ir gyvūnų liekanų palaidojimo ir radimviečių dėsningumus nagrinėja tafonomija. Paleontologija naudojasi daugelio biologijos šakų, ypač augalų ir gyvūnų morfologijos, sistematikos, lyginamosios anatomijos, populiacinės genetikos, biogeografijos duomenimis, iš dalies jų metodais. Teikia duomenų evoliucijos teorijos plėtotei, geologijai. Paleontologijos metodai: paleontologinis, biochronologinis, cheminė analizė, elektroninė mikroskopija. Be paleontologijos neįmanoma suprasti biosferos geologinės istorijos ir dabartinės biosferos susidarymo.

Paleontologijos istorija

Fosilijos žinomos nuo akmens amžiaus senojo periodo. Ankstyvosios rašytinės žinios apie iškastinius organizmus yra sen. graikų filosofų ir gamtininkų darbuose. Nuosėdinėse uolienose Graikijoje Aristotelis aptiko fosilijas ir pripažino, kad jų yra randama seniau buvusios jūros vietoje. 15–16 a. tokį požiūrį į fosilijas dėstė ir Leonardo da Vinci (Italija). Tuo metu būta ir kitokių nuomonių: į fosilijas žiūrėta kaip į objektus, likusius po pasaulinio tvano.

17–18 a. jau buvo sukaupta daug fosilijų tyrimo duomenų, atsirado naujų tyrimo metodų. A. van Leeuwenhoekas (Olandija) sukūrė mikroskopą, kuris išplėtė fosilijų tyrimo galimybes. C. von Linné (Švedija) pateikė bendrą viso org. pasaulio sistemą. G. L. de Buffonas nagrinėjo Žemės rutulio ir jo paviršiaus raidą, vienas pirmųjų siejo gyvybės kilmę ir vystymąsi su Žemės raida. J. B. de Lamarckas (Prancūzija) veikale Zoologijos filosofija (Philosophie zoologique 1809) dėstė gyvosios gamtos evoliucinio vystymosi teoriją. Paleontologija, kaip savarankiškas mokslas, susiklostė 19 a. pradžioje kartu su istorine geologija. G Cuvier (Prancūzija) žinomas kaip organinio pasaulio nekintamumo šalininkas. Jis aprašė daug iškastinių gyvūnų ir nustatė, kokiam laikotarpiui jie priklauso. Pasiūlė pagal iškastinių organizmų liekanas nustatyti geologinių sluoksnių amžių. Sukūrė katastrofų teoriją. G. Cuvier neigė J. B. de Lamarcko gyvosios gamtos kintamumą. Paleobotanikos mokslo raidai svarbūs prancūzo A. T. Brongniart’o (1801–76) darbai, kuris pasiūlė pirmą vieningą augalų sistematiką ir aprašė augalų raidos istoriją. Naujas paleontologijos etapas prasidėjo po Ch. R. Darwino (Didžioji Britanija) veikalo Rūšių atsiradimas natūraliosios atrankos būdu, arba Pranašesnių veislių išlikimas kovoje dėl būvio (On the Origin of Species by Means of Natural Selection, or the Preservation of Favoured Races in the Struggle for Life 1859). Daugelis to meto paleontologų nebuvo darvinistai, tačiau evoliucionizmo idėjos paleontologijoje greitai plito. Didžiausi darvinizmo populiarintojai buvo T. H. Huxley (Didžioji Britanija), M. Neumayras (Austrija), V. Kovalevskis (Rusija), kurie, remdamiesi iškastine fauna, pagrindė Ch. R. Darwino evoliucijos teoriją. Svarbius tyrimus atliko L. Dollo (Prancūzija), O. Ch. Marchas (Jungtinės Amerikos Valstijos).

20 a. 2 pusėje Ediacara Hillso (Australija) vietovėje buvo surastos seniausios bestuburių gyvūnų liekanos, priklausančios neoproterozojaus eros ediakario periodui. Panašių radimviečių aptikta ir kitose vietovėse. Paleontologijoje susiformavo nauji skyriai: prekambro biota, paleontologinės problematikos, biomineralizacijos.

20 a. pabaigoje–21 a. paleontologijos tyrimų pagrindinė sritis – geologinių sluoksnių susidarymo laikas, amžius, stratigrafinių padalinių apimtys, stratigrafinių pertraukų ir spragų amžius.

paleontologija Lietuvoje

3139