paleozòjus (paleo… + gr. zōē − gyvybė), Žemės geologinės istorijos fanerozojaus eono pirmoji (seniausioji) era, prasidėjusi po neoproterozojaus eros prieš 542 mln. metų; per tą laikotarpį susidariusi Žemės plutos sluoksnių grupė (eratema). Era skirstoma į 6 geologinius periodus (sistemas): kambrą, ordoviką, silūrą, devoną, karboną, permą. Paleozojų 1837 išskyrė A. Sedgwickas (Didžioji Britanija), paleozojui priskirdamas kambro ir silūro sistemų uolienas, o J. Phillipsas (Didžioji Britanija) – ir jaunesnių sistemų sluoksnius.

Prasidėjus paleozojui Žemėje jau egzistavo stambios Žemės plutos struktūros, turinčios kontinentinę Žemės plutą – Rytų Europos (Baltikos), Sibiro, Šiaurės Amerikos (Laurentijos), Brazilijos, Afrikos, Indijos, Australijos ir kitos platformos. Kartais jas užliedavo seklios šelfo ir epikontinentinės jūros, formavosi nestora nuosėdinė danga. Kai kurios sritys (ypač pakraščio) intensyviai grimzdo, susidarė sineklizės, kaupėsi didelio storio anglingos storymės (Donbaso, Pečioros, Apalačų anglių baseinai), evaporitiniai druskingi klodai (Prieuralės priekalnio įlinkis Rusijoje), molingi karbonatiniai sluoksniai (Baltijos sineklizė). Kratonai su kontinentine Žemės pluta buvo išsidėstę tarp judrių (geosinklininių) sričių, turėjusių okeaninę Žemės plutą. Vyko intensyvūs tektoniniai judesiai, susidarė gilios įdaubos, pakilumos, kontrastingas sausumos ir vandenynų dugno reljefas. Jūrinėse ir sausumos įdubose susiklostė tūkstančių metrų storio vulkaninės silicinės sudėties storymės, formavosi turbiditai (drumzlių tėkmės). Horizontalūs ir su jais susiję vertikalūs tektoniniai judesiai įtakojo kontinentų slinkimą ir jų susidūrimą su kitais kontinentais, salų lankais (vyko kolizija). Judrios juostos buvo raukšlėjamos, vyko intensyvus intruzinis ir efuzinis magmatizmas. Šie judesiai buvo ypač aktyvūs kambro pabaigoje−devono pradžioje (kaledoninė kalnodara) ir karbone−perme (hercininė kalnodara). Judriose srityse susidarė raukšlinių kalnų (Altajaus, Sajanų, Apalačų, Andų, Tian Šanio) grandinės, perskirtos tarpukalnių įdaubų, į grimzdimo zonas buvo įtraukti kratonų pakraščiai, susidarė priekalnio įlinkiai, formavosi didelio storio anglingos, evaporitinės, molasų formacijos. Antroje paleozojaus pusėje Gondvanos pietinėje dalyje susidarė kontinentinės nuogulos, kurių sudėtyje buvo ledyninių darinių, virtusių tilitais (randama Pietų Amerikoje, Afrikos pietinėje dalyje, Australijoje, Indijoje). Vėlyvajame karbone susidūrus Laurazijai ir Gondvanai susiformavo Pangėja, iš rytų supama Tetidės vandenyno. Šiaurėje Pangėja siekė Šiaurės ašigalį. Didelė jos dalis buvo padengta ledynais. Permo periodo 2 pusėje visame Žemės rutulyje vyko jūros regresija, įsivyravo kontinentinis klimatas.

Organinis pasaulis darėsi vis sudėtingesnis ir turėjo lemiamą poveikį nuosėdų litogenezei. Paleozojaus pradžioje atsirado bestuburiai skeletiniai organizmai − moliuskai (Mollusca), duobagyviai (Coelenterata), archeociatai (Archaeocyatha), kibriciatai (Cibricyatha), pečiakojai (Brachiopoda), nariuotakojai (Arthropoda) ir kiti, turintys kietus mineralinius vidinius arba išorinius skeletus. Ankstyvajame paleozojuje labai paplito seniausi nariuotakojai − trilobitai, klestėję daugiausia kambro ir ordoviko jūrose, o paleozojaus pabaigoje išmirė. Ordoviko periode klestėjo pirmuonys (foraminiferai, spinduliuočiai), graptolitai, konodontai, sekliose jūrose, ypač priekrantėse, paplito galvakojai moliuskai nautilidai ir spyniniai pečiakojai, samangyviai, pintys, dygiaodžiai. Atsirado daug naujų gyvūnų: samangyvių, iš dygiaodžių – jūrų lelijų, jūrų žvaigždžių, jūrų ežių. Iš duobagyvių pasirodė ir suklestėjo pirmieji pavieniai ir kolonijiniai koralai – stromatoporai, tabuliatai ir keturspinduliai koralai. Atsirado pirmieji į žuvis panašūs primityvūs stuburiniai gyvūnai − bežandžiai. Silūro pradžioje atsirado akontodai, arba dygliuotieji rykliai, ėmė formuotis pirmieji koraliniai rifai. Devone giliose jūrose klestėjo amonitai, evoliucionavo kiautuotieji vėžiagyviai, foraminiferai. Labai paplito bežandžiai (Agnatha), šarvuotosios (Placodermi), riešapelekės (Crossopterygii), dvikvapės (Dipnoi), ganoidinės (Actinopterygii), kremzlinės (Chondrichthyes) žuvys. Karbono periodo jūrose vyravo vienaląsčiai pirmuonys − fuzulinidai (Eostaffela, Fusulina, Fusulinella, Triticites gentys), tarp duobagyvių − tetrakoralai (Caninia, Dibunuphyllum, Lithostrotion), tabuliatai (Syringopora), tarp moliuskų − galvakojai (amonitai, nautilidai). Seklesnėse jūrose labai paplito pečiakojai. Buvo daug vabzdžių (žiogų, tarakonų), atsirado voragyvių. Iš dygiaodžių gausiai vystėsi jūrų lelijos, buvo jūrų ežių. Sparčiai evoliucionavo stuburiniai (ypač žuvys), varliagyviai, atsirado roplių. Permo periode klestėjo kai kurios pečiakojų ir pirmuonių grupės. Sausumoje karbono ir permo perioduose gyveno iš varliagyvių kilę žolėdžiai ir plėšrieji ropliai. Baigiantis paleozojui dauguma senųjų gyvūnų grupių išmirė. Paleozojaus jūrose augo melsvabakterės ir rudieji dumbliai. Silūro periode pasirodė pirmieji sausumos augalai – rinijūnai. Vėliau klestėjo asiūklūnai, atsirado pirmųjų papartainių, sėklinių paparčių, pušūnų. Karbono periode atsirado dideli medžių pavidalo lepidodendrai ir sigiliarijos, atogrąžų srityse klestėjo aukštastiebių pataisainių miškai. Per permo periodą augalų pasaulis labai pasikeitė: išnyko didelius sausumos plotus užėmę ir medžiais virtę asiūklūnai ir pataisūnai, atsirado ir išplito pušainiai, cikainiai, ginkainiai. Antroje permo periodo pusėje augalija tapo mezofitinė.

Paleozojaus nuogulose yra apie 20 % pasaulio naftos ir dujų išteklių (Rusija, Kanada, Jungtinės Amerikos Valstijos, Libija, Alžyras), gausu akmens anglių baseinų (Pamaskvio, Tunguskos, Pečioros, Doneco, Donbaso, Karagandos, Apalačų, Pensilvanijos), natrio ir kalio druskų (Vokietija, Rusija, Lenkija), dar yra geležies, mangano, vario, švino, cinko, aliuminio (boksito), volframo rūdų, kukersitų, arba degiųjų skalūnų (Estija, Leningrado sritis Rusijoje), fosforitų (Sibiras Rusijoje, Kazachija), gipso, anhidrito telkinių.

Lietuvoje paleozojuje formavosi jūrinės, lagūninės ir kontinentinės facijos. Senose jūrinėse facijose daug faunos (ypač bestuburių) liekanų. Iš jų daroma išvada, kad paleozojuje Lietuvos klimatas buvo šiltas. Jūros, įlankos su gausia organine medžiaga Žemės plutos kilimo metu virsdavo druskingomis lagūnomis. Jose susidarė dolomitas, gipsas, akmens ir kalio druskos. Lietuvoje aptinkami visų paleozojaus sistemų sluoksniai (nevienodai paplitę, su pertraukomis). Didžiausias paleozojaus uolienų storis yra Lietuvos vakarinėje dalyje (1576 m Stoniškių‑1 gręžinyje, Pagėgių savivaldybės teritorija), mažiausias − Lietuvos pietrytinėje dalyje (Vilniuje 325 m). Lietuvos paleozojaus naudingosios iškasenos: nafta, molis, dolomitas, gipsas, klintis, anhidritas, akmens druska.

1762