palivárkas (lenk. folwark < vok. Vorwerk − viensėdija), feodalinių laikų Vidurio ir Rytų Europoje dvaro padalinys su atskira sodyba, ūkiniais pastatais, dirbamomis ir kitomis žemėmis. Atsirado stambiems žemės savininkams plečiant dvaro arimus, kai buvo nenaudinga plėsti pagrindinį ūkį (neapsimokėjo toli vežioti mėšlą laukams tręšti, o derlių − į tolimą sodybą). Toks ūkis buvo savarankiškas dvaro gamybinis vienetas su savo administracija, ūkiniais pastatais, galvijais, ariama žeme, šienaujamomis pievomis bei ganyklomis. Pirmieji palivarkai atsirado bažnyčių ir vienuolynų žemėse, vėliau juos kūrė bajorai, turtingi laisvieji valstiečiai, kai kur palivarkų turėjo ir miestiečiai. Palivarkai pradėjo plisti 15−16 a., kai Vakarų Europoje atsirado didelių miestų, padidėjo žemės ūkio produktų paklausa, kilo jų kainos. Palivarkai plito į rytus nuo Elbės: Rytų Vokietijoje (daugiausia Prūsijoje, t. p. ir Mažojoje Lietuvoje), Čekijoje, Lenkijoje, Livonijoje, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Pradėjus daugiau žemės ūkio produktų gaminti eksportui čia įsigalėjo palivarkinė ūkio sistema, stiprėjo baudžiava (vadinamoji antroji baudžiavos laida). Rusijoje palivarkai plito mažiau. Dažniausiai palivarke buvo 60−80 ha žemės, jame dirbo 1−2 valstiečių kaimai. 16−18 a. palivarkai tapo viena svarbiausių vadinamojo periferinio kapitalizmo sanklodos požymių: gausėjant palivarkams, didėjo produkcijos gamybos apimtys ir jos eksportas į Vakarų Europos šalis. Tuo laikotarpiu palivarkai buvo bajorų ūkinės ir politinės galios pamatas. Naikinant baudžiavą palivarkuose naudota samdoma darbo jėga. Vėliausiai palivarkai panaikinti Lenkijoje (pagal 1944 09 žemės reformos įstatymą).

LIETUVOJE palivarkai buvo steigiami po Valakų reformos (16 a. 2 pusė) didžiojo kunigaikščio, vėliau didikų ir bajorų, t. p. bažnytiniuose dvaruose. 16 a. 2 pusėje palivarkų mažiau įkurta didžiojo kunigaikščio dvaruose Žemaitijoje ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rytinėse žemėse. Pagal Valakų reformos įstatymą (1557) dvaro ir kaimo žemė suskirstyta santykiu 1:7 – pavienis valstiečio kiemas gavo po 1 valaką (apie 22 ha) ariamos žemės, o 7 valstiečių kiemai turėjo apdirbti vieną palivarko valaką. Žemdirbystei kilti svarbią reikšmę turėjo taisyklingo trilaukio taikymas dvarų ir valstiečių ūkiuose. Palivarkai steigti atokesnėse nuo centrinio dvaro žemėse. Valstybinėse žemėse 18 a. 2 pusėje palivarkus imta steigti derlingiausiose žemėse, kurios buvo atimamos iš valstiečių, o šie perkeliami į blogesnes. Pvz., Šiaulių ekonomijoje (16 a. pabaiga–18 a. pabaiga) valdytojas A. Tyzenhauzas 1768–69 nuo derlingiausių dirvų nuvarė 27 kaimų valstiečius ir ten įsteigė 24 palivarkus. Dėl to 1769 ekonomijoje įvyko valstiečių sukilimas. 16 a.–17 a. 1 pusėje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įsigalėjo palivarkinė lažinė ūkio sistema, stiprėjo valstiečių baudžiavinė priklausomybė, blogėjo jų teisinė, ekonominė padėtis – prasidėjo vadinamoji antroji baudžiavos laida. Dėl karų, Vakarų Europoje kritus grūdų kainoms 17 a. viduryje–18 a. viduryje palivarkus Lietuvoje ištiko gili krizė. Valstiečiai buvo atleidžiami nuo lažo, bet mokėjo padidintą činšą. Iki 18 a. pabaigos palivarkų Žemaitijoje ir Užnemunėje buvo mažai. Palivarkai ėmė atsigauti nuo 18 a. 2 pusės, sparčiausiai kilo 19 a. 1 pusėje – iki baudžiavos panaikinimo.

Palivarkų ūkio pagrindas buvo laukininkystė (vyravo rugiai, kviečiai, miežiai, avižos; linai sudarė nedidelę, bet pastovią pasėlių dalį), gyvulininkystė (vyravo galvijai, kiek mažiau kiaulės ir avys). Dalis produkcijos (daugiausia rugiai ir linai) per Karaliaučių, Rygą, Liepoją buvo parduodami užsieniui, o didesnė dalis likdavo dvaro reikmėms arba parduodama vietoje. Beveik kiekvienas didesnis palivarkas turėjo degtinės varyklą, degtinė realizuojama vidaus rinkoje (buvo parduodama vietos valstiečiams). Žvejyba, miškininkystė (miško produktai degutas, potašas), drevininkystė buvo šalutiniai verslai, kuriuos plėtojo ir samdomi amatininkai. Palivarkų raidą atspindi dvarų inventoriai (sudarinėti nuo 16 a.), kuriuose apibūdinami palivarkų pastatai ir žemė, surašyti dvaro valstiečiai, jų įvairios prievolės. Lažo norma palivarkuose 16–18 a. svyravo nuo 2 iki 3–4 dienų per savaitę, 19 a. 1 pusėje ir vid.uryje Kauno gubernijoje jau siekė vidutiniškai 5 dienas, Vilniaus ir Gardino gubernijose – 6–7 dienas, pavieniuose dvaruose net 8–12 dienų per savaitę (tokiu atveju nuo kiemo eidavo jau ne 2, bet 3 ar 4 žmonės). Buvo privalomos ir kitos atodirbinės rentos formos: skubos darbai (gvoltas), talkos (talka), statybos darbai (šarvarkas), sargybos. Palivarkų produkcijos gamybos savikaina buvo minimali, su jais negalėjo konkuruoti valstiečių ūkiai, kurie baudžiavai stiprėjant darėsi vis labiau priklausomi nuo dvaro ūkio. 1795 Lietuvą prijungus prie Rusijos imperijos palivarkai iš esmės liko feodalinėmis baudžiavinėmis įmonėmis, aptarnaujančiomis rinkos ekonomikos šalių ūkį ir tenkinančiomis baudžiavinės epochos tradicijų suformuotus vartotojiškus bajorijos poreikius. Apie 19 a. vidurį daugelis didelių dvarų valstiečių buvo prasiskolinę, rinkose realizuotos didesnė palivarkų produkcijos pajamų dalis skirta ne gamybai intensyvinti, bet vartojimui. Šios žemės ūkio santykių priešybės spartino baudžiavos irimą. Baudžiauninkų padėčiai palengvinti ir socialinių neramumų grėsmei sumažinti Rusijos caro administracija ėmėsi reformuoti palivarkus valstybiniuose ir nusavintuose vienuolynų ir bažnyčių dvaruose, t. p. priv.ačių asmenų ūkiuose. 1839 Kiseliovo reforma panaikino palivarkus valstybinėse žemėse, žemę iki 20 dešimtinių už činšą išdalijo valstiečių ūkiams. Po 1861 baudžiavos panaikinimo reformos dvarai, išlaikę palivarkus ar jų dalį, ėmė naudoti samdomąjį darbą. Ilgainiui palivarkai tapo rinkos ekonomikos įsigalėjimo 19 a. ir Vidurio rytų Europos šalyse objektyvia sąlyga, ir pačių palivarkų išnykimo socialine prielaida. Lietuvoje palivarkinis lažinis ūkininkavimas išnyko panaikinus baudžiavą: Prūsijoje bei Mažojoje Lietuvoje ir Užnemunėje 1807, likusioje Lietuvos dalyje 1861. Lietuvoje palivarkai visiškai panaikinti per 1922 žemės ūkio reformą.