pamarnai (lenk. Pomorzane), vakarinių slavų genčių grupė, gyvenusi prie Baltijos jūros pietinių krantų tarp Oderio ir Vyslos. Kalbėjo lechitų grupės pamarėnų kalba, kuriai turėjo įtakos baltų kalbos. Pamarėnų gentys susidarė apie 6 a., kai migruojantys slavai užėmė teritoriją, anksčiau gyventą baltų ir germanų genčių. Čia jie vertėsi amatais, prekyba, jūreivyste, žvejyba. Nuo 10 a. pabaigos keletą kartų buvo patekę į ankstyvosios Lenkijos valstybės priklausomybę, bet visada išsivaduodavo. Nuo 12 a. neapsikrikštijusius pamarėnus vis labiau spaudė krikščioniškos Danija, Lenkija, Šventoji Romos imperija (ypač Saksonija). Iki 14 a. jų žemes pasidalijo Šventoji Romos imperija (pamarėnų vakarinėse žemėse sudaryta Pomeranijos kunigaikštystė) ir Lenkija, iš kurios vėliau pamarėnų rytines žemes paveržė Vokiečių (Teutonų) ordinas. Ilgainiui dalis pamarėnų suvokietėjo, daugiausia savitų kultūros, kalbos ir buities bruožų išlaikė jų palikuoniai kašubai.