pamokà, svarbiausia mokymo organizavimo forma, ribojama laiko vienetu, per kurį kolektyvas (pavyzdžiui, klasė) arba pavienis žmogus mokomas įsisavinti mokymo programos dalį. Visos pamokos turi tris dalis: įvadinę, pagrindinę ir baigiamąją. Pamokos etapų struktūrą lemia pamokos tipas. Naujos medžiagos perteikimo pamokos tipo etapai: mokinių parengimas suvokti naują medžiagą, naujų faktų, reiškinių dėstymas ir demonstravimas, medžiagos analizė (metodas, pagal kurį mokomoji medžiaga skaidoma į dalis, požymius, elementus), apibendrinimas (nustatomi nagrinėjamų reiškinių bendrieji požymiai, tai yra daromos išvados, remiantis esminiais požymiais), įtvirtinimas (įtvirtinama mąstymo operacijomis, kartojimu, jausmų sužadinimu). Dauguma pamokų yra mišrios. Mišraus tipo pamokos struktūra: senos mokomosios medžiagos kartojimas, naujos mokomosios medžiagos dėstymas, įtvirtinimas, įgūdžių lavinimas, kontrolė. Kiekvienas pamokos etapas susideda iš konkrečių užduočių, kurias įvykdyti mokiniai rengiami iš anksto, paskui kontroliuojami. Pagal vyraujantį mokomąjį metodą skiriama: pamokos paskaitos, pamokos pokalbiai, pamokos disputai. Yra pamokų, per kurias mokytojas tiesiogiai vadovauja pažintinei mokinių veiklai (nurodo bendrus ir dalinius darbo tikslus, dėsto mokomąją mežiagą), pamokų, per kurias mokytojas teikia mokiniams paramą tik tada, kai šie susiduria su savarankiškai neįveikiamomis kliūtimis (mokiniai savarankiškai nagrinėja mokomąją medžiagą ar atlieka kitus veiksmus patys pasirinkdami veiklos būdus), ir pamokų, per kurias tiesioginis mokytojo vadovavimas derinamas su netiesioginiu, tai yra mokytojas stebi savarankiškai dirbančius mokinius. Įvairių tipų ir struktūros pamokas dažniausiai sudaro šios dalys: pamokos temos ir tikslų skelbimas, pamokos užduočių atlikimas, namų darbų skyrimas, pamokos rezultatų apibendrinimas. Pamoka derinama su kitomis mokymo formomis – ekskursijomis, praktinėmis ir fakultatyvinėmis pratybomis, konsultacijomis, seminarais, savarankišku darbu namuose, popamokine veikla.

Pamoką kaip mokymo formą pirmasis pagrindė ir į mokyklos praktiką 17 amžiuje įdiegė čekų pedagogas J. A. Komenský. Jis išskyrė trijų tipų pamokas: naujos medžiagos perteikimo, kartojimo, pratybų. Jo teoriją 19 amžiuje išplėtojo vokiečių filosofas ir edukologas J. F. Herbartas ir jo sekėjai vokiečių edukologai T. Zilleris (1817–82), O. Willmannas (1839–1920), W. Reinas (1847–1929) ir kiti. Jie remdamiesi Aristotelio idėjomis išskyrė tris pažinimo etapus: empirijos, abstrakcijos ir išreiškimo, plėtojo pamokos kultūros teoriją, tobulino formalius pamokos lygius (aiškumo, asociacijos, sistemos ir metodo), išskyrė tikrovės reiškinių analizę ir sintezę. Teigė, kad mokymo procesas per visas pamokas turi vykti vienodai, nes mąstymo procesas yra vienas, susidedantis iš kelių pakopų: aiškumo (vaizdumo), apercepcijos (ryšio su patirtimi), sistemos (apibendrinimo) ir metodo (praktinio pritaikymo). 20 amžiuje kai kurie mokslininkai nepritarė standartinei pamokai, nes mokytojo darbas yra kūrybinis procesas, kuriam įgyvendinti reikia įvairių metodų ir priemonių. Mėginta ieškoti pamokų loginio skirstymo pagrindo (mokymo turinys ir vyraujantis mokymo metodas), todėl pasiūlyta skirti ekskursijų, savarankiško darbo, laboratorinių darbų ir kitas pamokas. Atkreiptas dėmesys į pamokos tikslą, pavyzdžiui, jei tikslas yra taisyti rašto darbų klaidas, tuomet pamokos tipas yra klaidų taisymo pamoka. Pamokos užduočių seka numatoma atsižvelgiant į dalyko logiką, mokinių žinias, gebėjimus, įgūdžius. Pagal mokymo aplinkybes pradėta klasifikuoti pamokas atsižvelgiant, ar mokytojas yra aktyvus, ar mokiniai savarankiškai mokosi dalyko, ar aktyviai dirba ir mokytojas, ir mokiniai.