pamókslas, krikščionybėje – Dievo žodžio skelbimas tikinčiųjų bendruomenei Jėzaus vardu tam įgaliotų asmenų (pašvęstųjų arba teisėtai įgaliotų pasauliečių). Susiformavo ankstyvosios krikščionybės laikais. Pamokslo tikslas yra puoselėti krikščioniškąjį gyvenimą, diegti krikščioniškos moralės principus, aiškinti tikėjimo tiesas. Katalikų Bažnyčioje pamokslas yra liturginio veiksmo dalis, dažniausiai sakomas per Mišias po Evangelijos skaitinio arba per kitas liturgines apeigas po Biblijos skaitinių. Protestantų Bažnyčiose pamokslas yra svarbiausia pamaldų dalis. Pamokslas yra biblinės, teologinės, religinės ar moralinės tematikos, išsamiai aptaria teologinius klausimus, tikėjimo, dieviškojo įstatymo ar elgesio normas tiek dabarties, tiek praeities kontekstuose. Pirmiausia remiasi Biblija ir magisteriumu. Pamokslą sudaro temos dėstymas, raginimas ir praktinis taikymas. Katalikų Bažnyčioje pamokslų sakymo nuostatus apibrėžia Romos kurijos (dažniausiai Dieviškojo kulto ir sakramentų kongregacijos) ir Vyskupų konferencijų ar vyskupų ordinarų instrukcijos, Kanonų teisės kodeksas, kiti dokumentai. Po Vatikano II susirinkimo (1962–65) katalikų liturgijoje pamokslas suprantamas ir kaip homilija. Joje kuriuo nors atžvilgiu išsamiau aiškinamas liturgijoje perskaitytas Biblijos tekstas arba kiti tai dienai ar progai skirti liturginiai tekstai. Pamokslas ir homilija dažniausiai sakomi bažnyčiose prie apeigų vadovo kėdės arba sakykloje.

Yra sekmadienio, šventadienio, gavėnios arba advento, atlaidų, laidotuvių pamokslas. Teminiai pamokslai yra skirti tam tikrai klausytojų grupei, dažniausiai aiškina tam tikrą teologinio ar visuomeninio pobūdžio klausimą, remiasi pavyzdžiais.

Mokymą apie pamokslo sakymą, jo turinio perteikimo bei kalbos metodiką ir kitus praktinius dalykus tyrinėja praktinės teologijos disciplina − homiletika (privaloma visose kunigų seminarijose).

Biblijoje gausu monologo formos pamokslų, pvz.: Mozės pamokslai, Jėzaus pasakytas Kalno pamokslas (garsiausias pamokslas krikščionybės istorijoje; Mt 5–7), apaštalo Petro pamokslas po pirmųjų Sekminių (Apd 2, 14–36).

Ankstyvojoje krikščionybėje dažniausiai pamokslo viena formų buvo klausimai–atsakymai, tai buvo daugiau pokalbis, o ne mokymas, vėliau pamokslas pavirto dvasininko monologu. Nuo 9 a. pamokslus leidžiama sakyti tautų kalbomis, bet dažnai būdavo sakomi ir lotynų kalba (vienuolynuose). Gausiai buvo remiamasi Biblija ir Bažnyčios Tėvų raštais. Nuo 12 a. pamokslų sakymui itin atsidėjo elgetaujantieji ordinai (dominikonai, pranciškonai), vėliau − ir kiti vienuolynai (jėzuitai, redemptoriai). Viduriniais amžiais dvasininkams įsakmiai buvo primenama pareiga nuolat pamokslauti sekmadieniais ir šventadieniais, tikintiesiems buvo pabrėžiama pareiga klausytis pamokslų.

Nuo 16 a. vidurio, kilus protestantizmo ir katalikybės doktrinos nesutarimams, pamokslai buvo sakomi itin dažnai, intensyviai studijuojama ir komentuojama Biblija. Išlikusi gausi 16−18 a. pamokslinė literatūra liudija apie aukštą teologinį pamokslų lygį ir pamokslininkų akademinį pasirengimą. Baroko epochoje pamokslas paprastai būdavo sakomas po Mišių, buvo ieškoma naujų pamaldumo formų, ėmė ryškėti pamokslo sakymo supaprastinimo tendencijos, vietoj jo atsirado kitos raiškos priemonės: muzika, šviesos, kvapai, jėzuitų religinio turinio teatrai.

Pamokslai išimtiniais atvejais būdavo užrašomi kaip pavyzdžiai arba dėl išskirtinės pamokslininko asmenybės (šventumo), arba dėl išdėstytų svarbių teologinių teiginių; taip susiformavo saviti pamokslų rinkiniai (homiliarai, postilės) lotynų, vėliau ir kitomis kalbomis.

LIETUVOJE svarbiausių pamokslų parašė K. Sirvydas (Punktai sakymų 1–2, 1629, 1644), M. Olševskis (Broma atverta ing viečnastį 1753), R. Jasikevičius (Pamokslai pagal Evangelijos šventos žodžių ant visų nedėlių per metus 1 d. 1856, Pamokslai ant didžiųjų švenčių per metus pagal žodžių Evangelijos šventos 2 d. 1857, Pamokslai ant nekurių švenčių 3 d. 1859), J. Lauriūnas (Nueisim ten, kur žiūrim, išleista 2001), L. Tulaba (Kad kūrentųsi 1954), J. Voveris (Ad lucem 3 d. 1996–98), J. Kučingis (Dievo žodžio tarnyboje 1998), J. Sasnauskas (Dar kartą – Žmogaus Sūnus 1999, Bernardinų dienoraščiai 2002, Postilės 2009).

J. Lenzenweger, P. Stockmeier, K. Amon, R. Zinnhobler Katalikų Bažnyčios istorija 1 d. Vilnius 1996, 2 d. Vilnius 1997; J. B. Schneyer Die Geschichte der katholischen Predigt Freiburg 1969; M. Kunzler Die Liturgie der Kirche Paderborn 1995; R. Berger Neues Pastoralliturgisches Handlexikon Freiburg, Basel-Wien 1999.

2245

1098