panašùmo teòrija, fizikinių reiškinių panašumo sąlygų teorija, besiremianti bemačių skaičiavimų metodu. Du fizikiniai reiškiniai yra panašūs, jei dviejuose skirtinguose nagrinėjamos koordinačių sistemos (pvz., erdvės, laikinių, temperatūrinių priklausomybių) taškuose šiuos reiškinius apibūdinančių dydžių santykiai yra pastovūs. Panašius fizikinius reiškinius nusakančių lygčių vienintelio sprendinio egzistavimo sąlygų bematės formos sutampa. Bemačių lygčių koeficientai, kurių skaičius mažesnis nei tų pačių lygčių dimensinių parametrų skaičius, yra panašumo kriterijai. Hidrodinamikoje svarbiausi panašumo kriterijai yra Reynoldso, Macho, Froude’o, Prandtlio, Knudseno, Grashofo, Weberio skaičiai. Pvz., Macho skaičius M = νc; čia v – skysčio greičio nagrinėjamame taške, c – garso greičio nagrinėjamame taške matai. Jei M << 1 – skystis nespūdus, jei M < 1 – spūdus skystis teka ikigarsiniu greičiu, jei M > 1 – viršgarsiniu. Panašumo teorija taikoma fizikoje, inžinerijoje, matematikoje, ekonomikoje. Pirmasis Reynoldso skaičių 1850 pavartojo G. G. Stokesas, kuris įrodė jo svarbą. 1873 H. von Helmholtzas pavartojo Froude’o ir Macho skaičius.