panegrika (gr. panēgyrikos (logos) – iškilminga šlovinamoji kalba), literatūros žanras, šlovinamojo pobūdžio prozos ar poezijos kūrinys. Jame aukštinami žymūs, aukštas pareigas einantys asmenys (valdovai, imperatoriai, karo vadai), šlovinami jų žygiai, ypatingi nuopelnai valstybei. Susiformavo antikos laikotarpiu, vėliau panegirikos rūšis – prakalbas, dedikacijas, odes, elegijas, epigramas, epitalamijus – perėmė Europos tautų rašytojai.

Panegirika Lietuvos literatūroje

Lietuvoje panegirikų rašyta lenkų ir lotynų kalbomis (E. Pilgrimovijaus, 1564–1605, Panegiriškas kreipimasis į Kristupą Radvilą / Panegyrica apostrophe ad Christophorum Radivilum 1583, J. Ryvockio, 1599–1666, Didžio herojaus paveikslas, arba Panegiriškai pavaizduotas šviesiausiasis ponas Leonas Sapiega / Idea magni herois sive Illustrissimus dominus d. Leo Sapieha... panegyrice descriptus 1645 ir kitų). Eiliuotų panegirinių dedikacijų mecenatams, globėjams ir knygų autoriams lotynų, lenkų, vokiečių kalbomis (keletas ir lietuvių kalba) gausu Renesanso ir baroko laikotarpio knygose lietuvių kalba. Pvz., knygoje Knyga nobažnystės krikščioniškos (1653) išspausdinta panegirika Vilniaus vaivadai Jonušui Radvilai: Tau likta žiūrėt saulėn aštriai ir pažinti / Dievą duota, ir drąsiai tiesą išpažinti. Panegirikų herojai idealizuojami, sudievinama jų kilmė (pvz., Namai tie danguj buvo, kur saulė tekėjo, rašoma apie Žemaičių Kalvarijos kūrėją Antaną Tiškevičių, išspausdinta rinktinėje Pėdelis miros 1750), aukštinama giminė, šeima, išsilavinimas, iškalba, išmintis, narsa ir drąsa. Vyskupus, karalius, vaivadas šlovinančiuose kūriniuose minimas krikščionių Dievas, Bažnyčia, Rojus, Dangus ir drauge pagoniškasis Olimpas, triumfo arkose pasirodo antikos mitologinės būtybės (Herkulis, Febas, Atlantas), taurios alegorinės figūros (Dorybė, Garbė ir Šlovė). 21 a. dažniausiai ironizuojant panegirikomis vadinamos liaupsinamojo pobūdžio kalbos ar rašiniai (pvz., nekritiškos recenzijos).

923