panevėžškių tarm, lietuvių kalbos rytų aukštaičių patarmės dalis. Pagrindinė skiriamoji ypatybė – trumpųjų galūninių balsių redukcija. Šia tarme šnekama į šiaurę ir į pietus nuo Panevėžio: Šeduvos, Pakruojo, Pasvalio, Smilgių, Linkuvos, Vaškų, Žeimelio, Biržų, Siesikų, Krekenavos, Raguvos, Karsakiškio apylinkėse (aukštaičių tarmė, žemėlapis). Kaip ir kiti rytų aukštaičiai, siaurina dvigarsius am, an, em, en ir ą, ę, bet juos taria labai nevienodai. Panevėžiškių tarmė yra pati didžiausia ir sudėtingiausia r. aukštaičių patarmės dalis, kurioje pagal kirčio atitraukimo ir galūnių redukcijos laipsnį aiškiai išsiskiria dvi jos dalys: šiaurinė (vadinamieji šiaurės panevėžiškiai) ir pietinė (vadinamieji pietų panevėžiškiai). Fonetiniu aspektu sudėtingesnė šiaurinė dalis, pasižyminti trumpųjų balsių i, u platinimu (rš’ / ršь ‘riši’, skọt’ / skọtъ ‘skutu’), keleriopu mišriųjų dvigarsių am, an, em, en ir iš jų kilusių ą, ę atliepimu, visuotiniu kirčio atitraukimu (gèrε ‘gerai’), intensyvia galinių dvibalsių ai, ei, au, trumpųjų balsių (ir į, y) redukcija (stàtε ‘statai’, sàkẹ ‘sakei’, dàrọ ‘darau’) bei su ja susijusia murmamųjų balsių, anaptiksės, įterptinio balsio vartosena (penъs ‘pienas’, pãsvalьŝ ‘Pasvalys’), vàrətъs ‘vartus’, ptεrs / ptọrs ‘Petras’). Pietų panevėžiškiai yra lyg tarpinė grandis tarp š. panevėžiškių ir anykštėnų; būdingas sąlyginis kirčio atitraukimas, ne tokia intensyvi trumpųjų galūnės balsių redukcija (kartυs ‘kartus’, piŋkı ‘penki’, ruŋkυ ‘ranka’). Panevėžiškių tarmę aprašė ar tyrė A. Baranauskas, K. Jaunius, A. Salys, J. Šukys, V. Meiliūnaitė, K. Garšva, S. Tumėnas.

Z. Zinkevičius Lietuvių kalbos dialektologija Vilnius 1994; Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija Vilnius 2004; G. Kačiuškienė Šiaurės panevėžiškių tarmės fonologijos bruožai Vilnius 2006.

2563