pangermanzmas (pan… + lot. Germani − germanai), 19 amžiaus−20 amžiaus pirmos pusės judėjimas, siekęs politiškai suvienyti visus vokiškai kalbančius žmones.

Viena ankstyviausių pangermanizmo ideologinių ištakų – 18 amžiaus pabaigos−19 amžiaus pradžios vokiečių filosofo J. G. Fichte’s mokymas apie išskirtinį vokiečių likimą, kurį lemia jiems būdinga unikali atgimimo dvasia, tuo tarpu lotyniškasis pasaulis pasmerktas degeneracijai. Vokiečių vienybės idėja plito per 1813−15 Prūsijos išsivadavimo karą nuo Napoleono I valdžios. Vėliau svarstytos ir vokiečių pasaulio ribos: siūlyta vienyti Vidurio ir Rytų Europos vokiškai kalbančius žmones (tarp jų ir flamandus, kurių kalba laikyta vokiečių kalbos tarme), net ir skandinavus (dar didžiavokiečiai, mažavokiečiai). Rašytojai F. Listas, P. A. Lagarde’as, K. Franzas pabrėžė vokiečių vyravimą Vidurio ir Rytų Europoje nuo 9 amžiaus ir teigė tai buvus taikos Europoje garantu. Daugeliui vokiečių didelį įspūdį paliko J. A. de Gobineau arijų rasės pranašumo teorija. Organizacine prasme pangermanistai susivienijo 1891 įkūrę Visuotinę vokiečių lygą (1894 pertvarkyta į Pangermanistų sąjungą). Pangermanistai siekė ugdyti vokiečių tautinę savimonę (ypač tarp ne Vokietijoje gyvenančių vokiečių), siekė aktyvios vokiečių interesų palaikymo politikos Europoje ir užjūrio teritorijose, užsipuolė slavus ir žydus, kritikavo kapitalizmą. Tautiškumo ir kolonijinės ekspansijos idėjos plito visoje Europoje, bet pangermanistinis nacionalizmas įgijo išskirtinių bruožų: reikalauta teritorijų Europoje, sukurta aukštesnės rasės teorija, niekinanti kitas tautas, reikalauta karu plėsti vokiečių įtaką. Neišvengta ir prieštaravimų: vieni pangermanistai buvo prieš Didžiąją Britaniją, kiti siūlė kartu su rasiškai giminingais anglosaksais dalytis pasaulį, vieni siekė prekybos ekspansijos, kiti prekybą laikė vakarietiškumo ar žydiškumo požymiu, trukdančiu būti kariais. Vieni buvo prieš emigraciją, kiti, pvz., G. Schmolleris, svajojo, kad Brazilijoje gyventų 20−30 mln. vokiečių. Buvo prieštaringa ir aukštesnės rasės teorija, nes nesutarta dėl danų, olandų ir Šveicarijos vokiškai kalbančių gyventojų vaidmens. Pangermanizmo idėjos turėjo didelę įtaką nacionalsocializmui, A. Hitleriui. Po I pasaulinio karo stipriausia jėga, siekianti įgyvendinti pangermanizmą, tapo NSDAP. A. Hitlerio vadovaujamos Vokietijos politika prisijungti vokiškas žemes (Austrijos ir Sudetų aneksija, reikalavimai Lenkijai) sukėlė II pasaulinį karą. Pralaimėjusi Vokietija ne tik prarado hegemoniją Europoje, bet ir nemažai žemių rytuose, daug vokiečių buvo išvaryti iš jų gyvenamų teritorijų, Vokietija ilgą laiką buvo padalyta į dvi valstybes. Po II pasaulinio karo pangermanizmo idėjos tapo mažareikšmės.