panslavzmas (pan… + slavai), 19 a.−20 a. pradžios judėjimas, siekęs slavų tautų vienybės. Formavosi po Napoleono karų plintant nacionalizmo idėjoms, pirmiausia tarp pietų slavų, kurie buvo Austrijos-Vengrijos, Osmanų imperijos ir Venecijos valdžioje. Šio proceso priešakyje buvo mąstytojai, mokslininkai, poetai. Jie tyrė slavų tautų folklorą, šnekamąją kalbą, siekė išryškinti panašumus ir ugdyti slavų vienybės jausmą. Pirmuoju panslavizmo judėjimo centru tapo Praha. 1848 Austrijos-Vengrijos imperijai nusilpus dėl revoliucijos, daugiausia čekų istoriko F. Palacký pastangomis čia sušauktas pirmasis slavų kongresas. Jame dalyvavo visų Austrijos-Vengrijos valdomų slavų tautų atstovai. Kongrese norėta telkti judėjimo atstovus, kurie siektų Habsburgų monarchiją pertvarkyti į lygiateisių tautų federaciją, bet susirinkimas buvo išvaikytas vyriausybės kariuomenės, pasiųstos malšinti Prahos revoliucionierių. Kongresas turėjo mažai praktinės naudos, bet panslavizmas plėtėsi. Balkanuose jis pirmiausia buvo susijęs su kroatų nacionaliniu atgimimu (vadinamasis ilyrizmas), kurio atstovai siekė kurti bendrą serbų ir kroatų raštą, literatūrą ir norėjo pietų slavų autonomijos Habsburgų imperijos sudėtyje. Panašias idėjas puoselėjo ir serbai, kurių dalis 1830 gavo autonomiją Osmanų imperijos sudėtyje. Pietų slavų panslavizmui buvo būdinga tai, kad jie siekė Rusijos paramos. Tai sulaukė atgarsio Rusijoje, kurios panslavistai modifikavo panslavizmo teorinius pagrindus. Jie perėmė slavofilų idėją, kad Vakarų Europa yra dvasiškai ir kultūriškai bankrutavusi, o Rusijos istorinė misija yra ją atjauninti Europoje įtvirtinant Rusijos politinį vyravimą. Be to, iškėlė mintį, kad tą misiją įgyvendinti reikia kitų slavų paramos, todėl juos pirmiausia būtina išvaduoti iš austrų ir turkų valdžios ir suburti į Rusijos vadovaujamą slavų konfederaciją. Rusijos oficialioji valdžia šių įdėjų nerėmė, bet jos turėjo didelę įtaką Rusijos užsienio politikai (Rusijos–Turkijos karai). Dėl Rusijos imperialistinių nuostatų panslavizmas beveik neturėjo įtakos Lenkijoje. Svarbių rezultatų panslavistai pasiekė kultūros srityje: panslavizmo įtakoje išplėtotos slavų kalbų ir literatūros lyginamosios studijos, 1867 įkurta Pietų slavų menų ir mokslo akademija, Austrijoje-Vengrijoje pertvarkyta slavų švietimo ir religijos sistema. 19 a. 2 pusėje prieštaravimai tarp slavų sustiprėjo (1867 Maskvoje ir 1908 Prahoje vykę slavų kongresai buvo beveik bevaisiai), bendra veiksmų programa nesukurta. Panslavizmo idėjos iš dalies buvo įgyvendintos po I pasaulinio karo įkūrus Jugoslaviją (į ją įėjo visi pietų slavai, išskyrus bulgarus) ir Čekoslovakiją, bet šios valstybės pasirodė neilgaamžės ir 20 a. pabaigoje suiro. 21 a. pradžioje panslavizmas praktinės reikšmės nebeturi.