pantomimà (gr. pantomimos < pan… + gr. mimos – mėgdžiotojas, artistas), scenos meno rūšis; vaidinimas, pagrįstas mimo (arba mimų grupės) kūno plastine raiška (pozomis, gestais, mimika). Pantomimos spektaklis kuriamas pagal literatūros kūrinio (tragedijos, komedijos, dramos, novelės, poemos, eilėraščio, pasakos) arba originalų siužetą; būna ir nesiužetinių pantomimų. Pantomimos elementų yra dramos, operos, baleto, moderniojo šokio spektakliuose, cirko programose, kine ir kitų žanrų kūriniuose.

Pantomima susiklostė senovės Graikijoje. Senovės Romoje plėtota pantomima, kuriai būdinga nepadorūs, nešvankūs siužetai. Buvo populiarios vieno (keičiančio kaukes, todėl itin aktyviai naudojančio kūno raiškos priemones) aktoriaus atliekamos pantomimos scenos. 1 a. pabaigoje garsėjo pantomimos aktoriai Batilas (iš Aleksandrijos) ir Piladas (iš Kilikijos). Nuo senovės laikų kaip vaidinimo rūšis paplitusi Indijoje, Japonijoje, Kinijoje ir kitose Azijos šalyse; čia pantomimos judesiai buvo kanonizuoti. Viduriniais amžiais pantomimos elementų buvo histrionų, žonglierių, skomorochų vaidinimuose, misterijose, 16–17 a. – commedia dell’arte, mugės teatro spektakliuose. 18 a. pantomima buvo grindžiama prancūzų ir anglų komiškosios interliudijos. 18 a. prancūzų baletmeisteris J.‑G. Noverre’as pantomimą padarė svarbiu baleto elementu. 18 a. Didžiojoje Britanijoje iš italų commedia dell’arte vaidinimų susiklostė komiškas vaidinimas su muzika, dainomis ir šokiais (angliškai pantomime); atliekamas Kalėdų laikotarpiu, grindžiamas laisvai traktuojamu pasakos siužetu. 19 a. didelę įtaką pantomimos raidai turėjo aktorių J. Grimaldi (1778–1837, Didžioji Britanija), J.‑G. Deburau (Prancūzija; garsėjo jo sukurtas personažas Pjero) kūryba. 19 a. 2 pusėje pantomimos scenų daugiausia būta miuziklų spektakliuose. 19 a. pabaigoje Didžiojoje Britanijoje atsirado pantomimos trupių (vienoje jų 1907–12 vaidino Ch. Chaplinas). 20 a. pradžioje pantomimos raidai įtakos turėjo režisieriaus M. Reinhardto (Vokietija), muzikos pedagogo É. Jaques’o‑Dalcroze’o (Šveicarija), choreografės M. Wigman (Vokietija), kino aktorių Ch. Chaplino, B. Keatono, šokėjos I. Duncan (visi Jungtinės Amerikos Valstijos) kūryba.

pantomima. Režisieriaus M. Carné filmo Galiorkos vaikai kadras (1945; iš kairės: J.-G. Deburau – J.-L. Barrault, A. Deburau – É. Decroux)

Šiuolaikinės pantomimos pradininku laikomas mimas É. Decroux. Nuo 3–4 dešimtmečio jis plėtojo grynosios pantomimos (prancūziškai mime pur) teoriją, pagrįstą identifikacijos principu (kai siekiama ne imituoti objektą, o susitapatinti su juo). Jis itin pabrėžė viso kūno (ne tik veido ir rankų) judesių reikšmę, spektakliuose atsisakė kostiumų, scenografijos, muzikos, sukūrė kūno valdymo sistemą (prancūziškai mime corporel). Šias idėjas toliau plėtojo jo mokiniai J.‑L. Barrault ir M. Marceau (1947 sukūrė Bipo personažą). J. Lecoqas praplėtė pantomimos sąvoką – įtraukė klounados, kaukių, bufonados elementų. Nuo 20 a. vidurio garsėjo pantomimos kūrėjai ir atlikėjai S. Caesaras (1922–2014, Jungtinės Amerikos Valstijos), Jeanas (1921–2000) ir Brigitte’a Soubeyranai, E. Kube, V. Otte, M. Sládekas (g. 1938; visi Vokietija), S. Molcho (g. 1936, Izraelis), Dimitris (1935–2016, Šveicarija), L. Fialka (Čekoslovakija), H. Tomaszewskis (Lenkija) ir kiti. Rengiami tarptautiniai pantomimos festivaliai: Londone (nuo 1977), Périgueux (nuo 1983) ir kitur.

pantomima. Pantomima Ąžuolyno parke Kaune (1967; R. Rakausko nuotraukoje – M. Tenisono trupės nariai; © LATGA, 2018)

LIETUVOJE pantomimos elementų yra liaudies žaidimuose, rateliuose, liaudies teatro vaidinimuose. 19 a. pabaigos–20 a. pradžios lietuviškųjų vakarų spektakliuose populiarios buvo pantomimos scenos, vadinamieji gyvieji paveikslai. 1967 Jaunimo teatre Vilniuje (spektaklis Ecce Homo! 1967), 1967–70 Kauno dramos teatre (Sapnų sapnai 1968, Saugokit peteliškę! 1969, XX amžiaus capriccio 1970), 1970–72 Kauno muzikiniame teatre (Koliažas 1971) veikė profesionali pantomimos trupė, kuri sukūrė pantomimos spektaklių, dalyvavo dramos spektakliuose (K. Sajos Mamutų medžioklė 1968, režisierius J. Jurašas). Šios trupės vadovas ir režisierius latvis M. Tenisonas laikomas profesionalaus pantomimos teatro Lietuvoje pradininku. Vaidino K. Andrejauskaitė, Z. Banevičius, D. Kunickis, G. Mackevičius (1973 įkūrė Plastinės dramos teatrą, 10 dešimtmečio pradžioje – Giedriaus Mackevičiaus teatrą Oktaedrą, abu Maskvoje), V. Martynovas, A. Matulionis, J. Mikšytė, A. Paplauskas, E. Pauliukonis, V. Petruškevičius, R. Putnaitė, E. Savickis, E. Savukynaitė, M. Tenisonas ir kiti. Iš aktoriaus ir režisieriaus K. Adomaičio 1967 įkurtos Kauno politechnikos instituto mėgėjų pantomimos trupės išaugo Kauno pantomimos ir plastikos teatras (1981–2003 Kauno pantomimos teatras, nuo 1981 profesionalus). 1968–96 teatrui vadovavo K. Adomaitis, jis buvo daugelio spektaklių režisierius, scenarijų autorius ir kai kurių spektaklių dailininkas. 1983 aktorius E. Savickis Klaipėdoje įkūrė pantomimos trupę. 1989 trupei iširus Klaipėdoje kurį laiką monospektaklius kūrė ir vaidino jo mokinys A. Mažonas. 1993 jis įkūrė teatrą A.

ESavukynaitė Lietuvos pantomima 1967–1972 metais Klaipėda 2001; PRichy Initiation au mime Paris 1960; ÉDecroux Paroles sur le mime Paris 1963; J.‑LBarrault Souvenirs pour demain Paris 1972; EMarkova Sovremennaja zarubežnaja pantomima Moskva 1985; Le Théâtre du geste, mimes at acteurs Paris 1987.