paprotnė téisė, papročių teisė, nerašytinė teisė, žmonių bendruomenės išsiugdoma remiantis gyvenimiška praktika, vadovaujantis teisingumo kriterijumi. Paprotinės teisės normos pradėjo klostytis ankstyvaisiais žmonijos kultūros raidos etapais, dažniausiai iki valstybingumo atsiradimo. Paprotinė teisė buvo glaudžiai susijusi su dorovės ir religijos normomis. Rašytinė teisė yra racionalesnė ir labiau susisteminta nei papročių teisė. Šios privalumas – abstraktus turinys, ji gali atsiriboti nuo konkrečių interesų, būdingų tam tikram laikotarpiui. Paprotinės teisės normos daugiausia reglamentavo šeimos, paveldėjimo santykius, žemės naudojimą, prievoles ir bausmes. Būdama konservatyvi paprotinė teisė keitėsi veikiama ekonominių, socialinių santykių. Dvi pagrindinės pasaulio teisinės sistemos – romėnų ir anglosaksų – susidarė remdamosi paprotine teise. Svarbiausi tarptautinės teisės šaltiniai yra sutartys ir paprotinė teisė. Pirmuosius valstybių įstatymų rinkinius (Hamurapio įstatymą,Dvylikos lentelių įstatymus,Rusų tiesą, Saksų veidrodį, Kazimiero teisyną, Lietuvos Statutą ir kitus) sudarė paprotinės teisės kodifikuotos normos, kurias daugiau ar mažiau papildė teismo sprendimai, valdovų privilegijos. Įsigalėjus rašytinei teisei paprotine teise buvo remiamasi kaip svarbiu pagalbinės teisės šaltiniu, ypač rašytinės teisės nenumatytais atvejais.

LIETUVOJE 1840 panaikinus Lietuvos Statuto galiojimą ir įvedus Rusijos imperijos teisėtvarką lietuvių paprotinės teisės veikimo sritis susiaurėjo, kai kurios jos normos prieštaravo įstatymams. Mažojoje Lietuvoje lietuvių paprotinės teisės normos prieštaravo dar 18 amžiuje pradėtiems leisti Prūsijos karalių įsakams, kuriuose iki smulkmenų buvo reglamentuojamas valstiečių gyvenimas.

Remiantis paprotinės teisės normomis buvo tvarkomas kaimo bendruomenės gyvenimas. Dėl dalies naudmenų (pievų, ganyklų, miškų, ežerų) kolektyvinės nuosavybės kaimui reikėjo tartis, kaip naudotis iš jos gaunama produkcija – šienu, statybinėmis medžiagomis, malkomis, žuvimis. Būdavo pasidalijamos pačios naudmenos, proporcingai kiekvieno kiemo valdomai žemei, apskaitos vienetu laikant valaką (skirtinį sklypą), arba kolektyviai šienaujama, ganomi gyvuliai, kertamas miškas, krūmai, gauta produkcija pasidalijama proporcingai valdomai žemei. Kai bendrai dirbama, iš anksto susitariama, kiek ir kokių darbininkų (vyrų, moterų) pagal valdomos žemės plotą turės duoti kiekvienas kiemas. Šis pasidalijimo būdas senesnis, po Antrojo pasaulinio karo dar taikytas 1920–39 Lenkijos okupuotose lietuvių etninėse žemėse, kuriose buvo išlikę į vienkiemius neišskirstytų gatvinių rėžinių kaimų.

Remiantis žemės paprotine teise buvo nagrinėjami žemės ribų pažeidimai. Gatviniuose rėžiniuose kaimuose vienam kiemui priklausanti žemė dažnai išskirstyta į 8–20 (ir daugiau) rėžių. Žemės riba tarp rėžių (ežia), nuarta netyčia arba norint užimti svetimos žemės, buvo grąžinama išmatavus rėžių plotį. Jei nusižengėlis neigė savo kaltę, nesutiko sugrąžinti ribos, buvo kviečiamas seniūnas ir kaime autoritetą turintys 2 vyrai (komisija). Su jų sprendimu dažniausiai sutikdavo. Linkęs bylinėtis kaimynas būtų kaimo žmonių viešai smerkiamas. Galiojo nuostata ginčus spręsti ne teismuose, o tarpusavio sutarimu. Žemaitijoje, kur žemė buvo išdalyta sklypais, iš nuolaidžių, nenorinčių kivirčytis didesnių ūkininkų kaimynai per dešimtis metų kartais prisiardavo net po kelis hektarus (tokių atvejų nustatyta vykdant 1922 žemės reformą).

Visus kolektyvinio naudmenų naudojimo (pavyzdžiui, kerdžiaus, piemenų samdymo, gyvulių padarytos žalos atlyginimo, žemių sausinimo, tiltų, lieptų taisymo) reikalus svarstydavo ir sprendimus priimdavo kaimo sueiga (kuopa), kurioje turėjo teisę dalyvauti ir pasisakyti kiekvienas savo žemės turintis valstietis. Nutarimai privalomi visam kaimui, dažniausiai vykdomi; nevykdantieji būdavo priverčiami, kaimo bendruomenės smerkiami.

Lietuvių tradicinė dorovė smerkė bet kokio svetimo turto pasisavinimą, išskyrus dvaro ir valdiško miško vagystę. Buvo manoma, kad dvarui arba valstybei priklausantis miškas yra Dievo augintas, todėl savavališkas tokio miško kirtimas nėra vagystė. Tokio požiūrio neįveikė nei Lietuvos Statutai, nei Rusijos imperijos ir Lietuvos baudžiamieji kodeksai. Savavališkas kaimyno miško kirtimas laikytas vagyste.

Dėl Rusijos imperijos baudžiamojo kodekso numatytų palyginti švelnių bausmių vagims (už arklio pavogimą – 3 mėnesiai kalėjimo) ir policijos papirkinėjimo Lietuvos kaimas buvo priverstas pats kovoti su vagimis, ypač su ūkius alinusiais arkliavagiais. Kvosdama ir bausdama arkliavagius ar kitus vagis kaimo sueiga rėmėsi paprotine teise. Taikytos griežtos bausmės: 1/3 arkliavagių būdavo mirtinai sužalojama (mirdavo vėliau tarsi nuo ligos), dalis sužalojama (dažniausiai žalotos kojos), kiti nuplakami rykštėmis arba rimbu. Plakdavo visi sueigos dalyviai, kad arkliavagis negalėtų keršyti vienam. Arkliavagiai kaimo sueigose buvo baudžiami iki apie 1925, kol įsigaliojo Lietuvos Respublikos teisėtvarka.

Dauguma šeimos turtinių santykių iki Pirmojo pasaulinio karo (iš dalies ir vėliau) buvo reguliuojama remiantis lietuvių paprotinės teisės normomis. Pagal paprotį ištekėjusios moters pasoga priklausė vyrui ir žmonai bendrai, kraitis – tik žmonai. Per metus po vestuvių mirusios vaikų nepalikusios jaunamartės pasogą ir nepanaudotą kraičio dalį pagal paprotį galėjo atsiimti jos tėvai arba kiti artimieji (jeigu tėvai mirę). Mirus vaikų turinčiai motinai jos atsineštas turtas atitekdavo vaikams. Piniginius ūkio reikalus dažniausiai tvarkė vyras. Žmona galėjo turėti nuosavų pajamų pardavusi paukščių, sviesto, sūrio, kiaušinių, daržovių.

Suvalkijoje ir Žemaitijoje nusenę tėvai ūkį dažniausiai perduodavo vienam iš sūnų, o jų nesant – vienai dukterų. Pirmenybę paveldėti ūkį turėjo vyriausias sūnus, jei sūnų nebuvo – vyriausia duktė. Aukštaitijoje ir Dzūkijoje dažniau sūnums (kartais ir dukterims) ūkio valdoma žemė buvo padalijama. Perduodami ūkį vienam iš vaikų tėvai sau pragyventi sudarydavo rašytinę išimtinės sutartį (nurodomos gyvenamosios patalpos, išvardijami išimtininkams ūkio teikiami produktai ir patarnavimai). Išsami išimtinės sutartis ypač svarbi būdavo tada, kai ūkis pereidavo į svetimųjų rankas: pagal paprotinę teisę ūkis parduodamas kartu su išimtininkais, tai yra ūkio įsipareigojimu mokėti išimtinę. Rytų ir Pietryčių Lietuvoje išimtinės sutartys nebuvo sudaromos: perduodami ūkį vienam iš vaikų arba padalydami ūkio žemę vaikams tėvai kelis žemės rėžius pasilikdavo sau. Nesantuokinio vaiko sulaukusią merginą smerkdavo savieji ir kaimynai, bet dažniausiai savo dalies ji neprarasdavo. Teisę į tėvų turto dalį turėjo ir fiziškai arba psichiškai neįgalūs vaikai. Tėvų valiai prieštaraujantis vaikas pagal paprotį galėjo prarasti teisę į savo dalį.

Pirkimo ir pardavimo, mainų, nuomos, rangos, samdos ir kitos sutartys iki Pirmojo pasaulinio karo buvo sudaromos daugiausia žodžiu su liudytojais ir be jų. Sudariusieji sutartį stengėsi laikytis duoto žodžio – nelaužyti sutarties. Sutartyje numatytų įsipareigojimų nevykdantis asmuo viešosios nuomonės buvo smerkiamas, prarasdavo kitų pasitikėjimą, su juo buvo vengiama sudaryti sutartis, žodžio nesilaikymas laikytas nuodėme. Sulygę dėl gyvulio arba kitos brangesnės prekės kainos pardavėjas su pirkėju sukirsdavo rankomis. Tai reiškė, kad pirkimo ir pardavimo sutartis sudaryta ir negalima keisti sprendimo (pavyzdžiui, prekę parduoti kitam, pasiūliusiam didesnę kainą). Sudarius sutartį dažniausiai buvo vaišinamasi – geriamos vadianamosios magaryčios (baryšiai). Jų apmokėjimą šalys sutardavo iš anksto. Parduotą gyvulį ganęs piemenukas gaudavo kelis litus – vadinamąjį uodeginės mokestį. Kai sutartis buvo sudaroma namuose ir iš karto nesumokami visi pinigai, pirkinys neatsiimamas. Sumokėdamas dalį kainos, vadinamuosius rankpinigius, pirkėjas laidavo, kad sutarties neatsisakys. Rankpinigius imantis pardavėjas įsipareigodavo prekės neparduoti kitam pirkėjui. Sutartį sulaužęs pirkėjas pagal paprotį galėjo rankpinigių neatgauti.

Remiantis paprotine teise buvo sudaromos gyvulių (arklių, avių), grūdų sėklai mainų, žemės, dvaro pievų (iš pusės derliaus, šieno), sodų (dažniausiai sutariama su žydais, kad jie išsiskins obuolius), arklių, žemės dirbimo padargų, transporto priemonių (už atodirbį per darbymetį) nuomos sutartys. Iki darbo knygelių žemės ūkio darbininkams įvedimo (1933) buvo sudaromos žodinės samdos sutartys. Dažniausiai tartasi dėl algos ir samdymo termino (vyriški ir moteriški darbai buvo tradiciškai nusistovėję). Ūkininkas turėjo teisę iš samdinio algos išskaičiuoti dėl jo kaltės ūkiui padarytą žalą. Sutartį sulaužęs, tai yra neišdirbęs sutarto laiko, samdinys pagal paprotį galėjo netekti algos.

Remiantis paprotinės teisės normomis buvo reguliuojama svetimų gyvulių pasėliams, daržams ir pievoms padarytos žalos atlyginimas. Svetimi gyvuliai būdavo uždaromi ir laikomi įkalčiu tariantis dėl nuostolių atlyginimo. Gyvulius savininkas atgaudavo tik abiem šalims susitarus dėl žalos dydžio ir atlyginimo formos. Kaltininkas atsilygindavo tokiais pačiais žemės ūkio produktais, kokius gyvuliai sunaikino, arba per darbymetį atidirbdavo sutartas dienas, tarpukariu atsilygindavo ir pinigais. Kaltininkui nesutinkant dėl žalos dydžio nukentėjusioji šalis kreipdavosi į kaimo seniūną. Šis su 2 liudytojais (autoritetingais kaimo ūkininkais) įvertindavo žalos dydį.

Rastas daiktas pagal paprotinę teisę turėjo būti grąžintas savininkui. Apie rastą daiktą arba pinigus radėjas turėjo pranešti kokiai nors valdžiai: pasaulietinei (kaimo seniūnui) arba dvasinei (kunigui). Atsišaukęs savininkas turėjo radėjui atsilyginti – duoti radybų. Savininkui neatsišaukus radinys priklausydavo radėjui. Paprotinės teisės normos reguliavo ir atodirbines talkas (kūlimo, durpių kasimo ir kitas).

Lietuvių paprotinės teisės normų išliko iki 21 amžiaus pradžios, galimybę jas taikyti numato Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas.

2687