paranojà (para… + gr. nous – protas), psichikos sutrikimas, kuriam būdinga kliedesių sistema (dažniausiai persekiojimo, pavydo, atradimų arba didybės). Paranoją kai kurie mokslininkai laiko atskira liga, kiti – tam tikrų psichikos sutrikimų simptomu (šizofrenijos, neurozės, psichozės, alkoholinės kilmės delyro). Kliedesių sistema yra stabili, ji pagrindžia liguistą idėją. Ligonis tvirtai įsitikinęs savo teisumu, mano, kad kiti žmonės bet kokiomis priemonėmis siekia jį apgauti, įžeisti, sužaloti (sunkios psichozės atveju – net užmušti), kategoriškai atmeta loginius arba emocinius kitų žmonių įrodinėjimus, kad jis klysta. Haliucinacijų dažniausiai nepatiriama, kliedesiai nebūna aiškiai absurdiški ir sudaro logišką sistemą, todėl labai primena tikrovę ir gali ilgą laiką klaidinti aplinkinius. Kuo ligonis labiau išsilavinęs, tuo moksliškiau įrodinėja savo tariamą tiesą.
Yra kelios paranojos formos: liguistas pavydas (dažniausiai liguistas įsitikinimas, kad seksualinis partneris yra neištikimas, santykiauja su bet kuo pirma pasitaikiusia proga; tokia paranojos forma dažniau suserga tie asmenys, kurie patys kažkada buvo neištikimi ir nesąmoningai trokšta pasiteisinti tuo pačiu kaltindami partnerį), ligos paranoja (įsiteigiama sunki liga; toks žmogus nuolat lanko gydytojus siekdamas kuo greičiau išsigydyti, kai gydytojas neranda įsivaizduojamos ligos, paranojikas pyksta, eina pas kitus gydytojus, ima rašyti skundus prieš tariamai netikusius gydytojus), erotinė paranoja (dažniausiai moterų liguistas įsitikinimas, kad koks nors žmogus ją įsimylėjęs; tokios moterys, nekreipdamos dėmesio į šalia esančius vyrus ir jų rodomus dėmesio ženklus, metų metais gaudo įsivaizduojamo meilės objekto neva siunčiamus meilės signalus). Senyvi žmonės kartais įsivaizduoja, kad jie apvaginėjami, nuodijami.
Paranoja dažnai sunkiai diagnozuojama, nes nesukelia asmenybės defekto (nesutrikęs realybės vertinimas, nenaudojami primityvūs gynybos mechanizmai, nesutrikusi identifikacijos difuzija, t. y. asmuo apmąsto savo asmeninius tikslus ir vertybes, daro tvirtus sprendimus, kad įgyvendintų savo pasirinkimą); tokio asmens intelektas susilpnėja, bet išlieka darbo įgūdžiai. Ilgainiui ligonis ima konfliktuoti su aplinka: rašinėti skundus, bylinėtis teismuose. Kartais konfliktiškumas reiškiasi tiesiogine agresija. Paranoja gydoma vaistais, psichoterapija.
Paranoja pradėta tyrinėti 19 a., daugiausia Vokietijoje. Terminą 1883 pirmą kartą pavartojo vokiečių psichiatras K. L. Kahlbaumas (1828–99) knygoje Psichikos ligų grupės ir asmenybės sutrikimų klasifikacija (Die Gruppierung der psychischen Krankheiten und die Einteilung der Seelenstörungen).