parãpinė mokyklà, bažnýtinė mokyklá, pradinės mokyklos tipas. Pradėtos steigti Vakarų Europos šalyse ankstyvaisiais viduramžiais. Veikė prie parapijų bažnyčių. Mokyklose būdavo mokoma maldų, giesmių, skaityti, rašyti, kartais skaičiuoti. Mokslas trukdavo penkerius ir daugiau metų (kartu su vaikais mokydavosi jaunuoliai ir net suaugusieji). Pradinėje mokymo pakopoje mokytojas skaitydavo medžiagą mokiniams nesuprantama lotynų kalba, mokiniai ją kartodavo balsu (ten, kur mokiniai mokėjo rašyti, pamoką užsirašinėdavo vaškuotoje lentelėje, vėliau, išmokę atmintinai, nutrindavo). Kiekvienas mokinys būdavo šaukiamas atsakinėti ir išmoktą dalyką turėdavo pakartoti neužsikirsdamas. Lotyniškai skaityti mokyta raidžių sudėjimo metodu, grindžiamu mechanišku įsiminimu (todėl mokytis buvo labai sunku). Skaityta iš įvairių religinių knygų, kurių turinys vaikams buvo nesuprantamas. Iki 15 amžiaus, kol nebuvo išrastas knygų spausdinimas, knygos buvo rašytos ranka įvairia rašysena, todėl mokiniams buvo sunku įvaldyti skaitymo techniką. Rusijoje tokios mokyklos pradėtos steigti 11 amžiuje. Carinėje Rusijoje 1804 patvirtintos vienmetės, 1828 – dvimetės parapinės mokyklos. 1864 jos perduotos sinodo žinion ir pavadintos cerkvinėmis mokyklomis. Šiuolaikinių parapinių (jas prižiūri Bažnyčia) veikia kai kuriuose Vakarų Europos šalyse, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Afrikoje ir kitur.

LIETUVOJE vienos pakopos (dvimetės) parapinės mokyklos pradėtos steigti 15 amžiaus pradžioje. Pirmosios žinomos parapinės mokyklos: Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto funduota 1409 Naujuosiuose Trakuose, apie 1469 įsteigta Varniuose, 1472 – Senuosiuose Trakuose, apie 1473 – Kaune. Jose visų luomų berniukai (išskyrus baudžiauninkus) mokėsi lietuviškai ir lenkiškai (gabesni mokiniai dar ir lotynų kalba) skaityti, rašyti, skaičiuoti ir tikėjimo pradmenų, dažniausiai mokytojavo kunigai. 1526 Vilniaus vyskupijos sinodas nutarė kiekvienoje parapijoje įkurti po parapinę mokyklą, kur būtų mokoma tikybos lietuvių ir lenkų kalbomis (šis projektas nebuvo visuotinai įgyvendintas). Parapinės mokyklos dažniausiai buvo įkuriamos specialia fundacija (jeigu fundatorių būdavo daugiau, parapijoje galėjo veikti ir kelios parapinės mokyklos). 16 amžiaus trečiajame dešimtmetyje prasidėjęs humanizmo ir reformacijos judėjimas paskatino švietimo plėtotę, taip pat nulėmė katalikų ir reformatų konkurenciją, iškilo poreikis mokyti vaikus Šv. Rašto gimtąja kalba. Parapines mokyklas steigė katalikai, protestantai, stačiatikiai, unitai, judėjai, karaimai. Jas daugiausia lankė neprivilegijuotų luomų vaikai (taip pat mergaitės). 16–18 amiuje jose buvo mokoma tikybos, giedoti, skaityti, kai kuriose rašyti, skaičiuoti, lotynų ir vokiečių (protestantų mokyklose) kalbų. Katalikų parapinėse mokyklose rašto daugiausia buvo mokoma lotyniškai ir lenkiškai, kai kur (daugiausia Žemaitijoje) – ir lietuviškai, kai kuriose evangelikų reformatų parapinėse mokyklose – lenkiškai ir lietuviškai. 16 am-iaus pirmojoje pusėje Lietuvos teritorijoje buvo žinoma 11 katalikų ir 6 protestantų parapinės mokyklos, 16 amžiaus antrojoje pusėje – 53 katalikų, 32 protestantų parapinės mokyklos, nuo 17 amžiaus antrosios pusės iki 1773 Vilniaus vyskupijoje – 15 katalikų, Žemaičių vyskupijoje – 34 katalikų, abiejose vyskupijose – 18 protestantų parapinių mokyklų. Popiežiui panaikinus jėzuitų ordiną Abiejų Tautų Respublikos Seimo nutarimu 1773 įkurta Edukacinė komisija (pirmoji Europoje švietimo ministerija), kuri pradėjo kurti valstybinę švietimo sistemą, pradėta parapines mokyklas perimti iš bažnyčių ir supasaulietinti, įvesta visų luomų vaikų mokymas, gamtos ir tiksliųjų mokslų pagrindų dėstymas, vietoj lotynų – gimtoji kalba. 1777 Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje veikė 330 parapinių mokyklų, kuriose mokėsi 4956 mokiniai, iš jų 77 % sudarė valstiečių ir miestiečių vaikai. 1773–1803 Žemaičių vyskupijoje buvo 90, Vilniaus vyskupijoje – 77 parapinės mokyklos.

Po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo 1795 Lietuvą prijungus prie Rusijos po 1802–04 Rusijos švietimo reformos Vilniaus švietimo apygardos centru tapo Vilniaus universitetas, kuris iš dalies tvarkė ir parapines mokyklas (daugiausia jas prižiūrėjo Bažnyčia). Veikė vienklasė (mokslas trukdavo dvejus–trejus metus), dviklasė (mokslas trukdavo ketverius–penkerius metus) ir tarpinio tipo parapinė mokykla. Labiausiai paplitusios buvo vienklasės parapinės mokyklos, kuriose mokyta skaityti, rašyti, aritmetikos, tikybos, žemės ūkio darbų. Dviklasėse parapinėse mokyklose dar mokyta lotynų ir užsienio kalbų, geografijos, dėstomoji kalba buvo ir lietuvių (dažniausiai Žemaitijoje), ir lenkų. 19 amžiaus pradžioje (daugiausia Užnemunėje) veikė dviklasės realinės krypties parapinės mokyklos, kuriose gamtos ir tiksliųjų mokslų mokymas buvo siejamas su praktine veikla, nemokyta lotynų kalbos. Parapines mokyklas išlaikė patys valstiečiai, mokytojus parinkdavo dvarininkai. 1804 buvo 154 parapinės mokyklos, daugiausia Žemaitijoje.

Po 1830–31 sukilimo Rusijos imperijos valdžia įvedė mokestį už mokslą, parapines mokyklas uždarinėjo ir vietoj jų steigė vienklases ir dviklases valdines pradžios mokyklas, kurios iš tradicijos taip pat buvo vadinamos parapinėmis. Trūkstant lėšų joms išlaikyti leista veikti senosioms vienklasėms parapinėms mokykloms (jų skaičius buvo nuolat mažinamas); dviklasės panaikintos. Parapinių mokyklų mokymo programos susiaurintos. Įvesta dėstomoji rusų kalba, bet kai kuriose rašto buvo mokoma lietuviškai arba lenkiškai. 1841 buvo išrūpintas leidimas Žemaičių vyskupijoje veikti lietuviškoms mokykloms, jeigu jose mokoma ir rusų kalbos. Lietuvių mokyklomis ypač rūpinosi vyskupas M. Valančius. 1856 Kauno gubernijoje veikė 35 parapinės mokyklos (19 valdinių), Vilniaus gubernijoje – 18 parapinių mokyklų (15 valdinių). Po 1863–64 sukilimo katalikų parapinės mokyklos buvo uždarytos, vietoj jų pradėta steigti valdines rusiškas, vadinamąsias liaudies, mokyklas ir cerkvines parapines mokyklas, uždrausta mokyti lietuvių kalba ir mokytojauti katalikams lietuviams.

Prūsijos Evangelikų liuteronų bažnyčia, siekdama skleisti ir įtvirtinti naująjį tikėjimą – liuteronybę, nuo 1530 ėmė steigti parapines mokyklas Mažojoje Lietuvoje. Iš pradžių vienose parapinėse mokyklose mokyta vokiečių arba lotynų kalbomis, kitose – lietuvių kalba. Vėliau lietuvių mokyklų daugėjo: iki 1568 buvo įsteigta ne mažiau kaip 20 lietuvių mokyklų (Kaukėnuose, Klaipėdoje, Priekulėje, Rusnėje, Šilutėje, Tilžėje, Viešvilėje, Vilkyškiuose ir kitur). 16 amžiaus pabaigoje lietuviškai mokyta daugiau kaip 50, 18 amžiaus pabaigoje – beveik 400 mokyklų. 19 amžiaus antrojoje pusėje dėl Prūsijos valdžios vykdytos prievartinės germanizacijos mokyklų, kuriose mokoma lietuviškai, santykinai sumažėjo, o 1872–73 Prūsijos Landtago ir Vokietijos Reichstago įstatymais bei Prūsijos kulto ir švietimo įsakais lietuvių kalba mokyklose buvo uždrausta.

Pirmosios lietuviškos parapinės mokyklos už Lietuvos ribų pradėtos steigti 19 amžiaus pabaigoje–20 amžiaus pradžioje, daugiausia Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jose buvo mokoma lietuvių kalbos, skaityti, rašyti, tikybos (dažniausiai dėstė vargonininkai, klebonai, kiti raštingi žmonės). 1894–1907 Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo įsteigta 10 parapinių mokyklų.

pradinė mokykla

MLukšienė Lietuvos švietimo istorijos bruožai XIX a. I pusėje Kaunas 1970; Lietuvos mokyklos ir pedagoginės minties istorijos bruožai Vilnius 1983; Lietuvos mokykla ir pedagoginė mintis XII–XVII a. Vilnius 1994; KPečkus JAV lituanistinio švietimo ir lietuvių egzodo pedagogikos istorijos bruožai Vilnius 1997; AJuška Mažosios Lietuvos mokykla Klaipėda 2003.

2271