parašiuto schema: 1 – ištraukiamasis parašiutas, 2 – kupolas, 3 – viršūnės anga, 4 – pakabos lynai, 5 – valdymo lynai, 6 – kūno pakaba

stabdomasis parašiutas

parašiùtas (pranc. parachute < parer – nukreipti, atmušti + chute – kritimas), įrenginys su išsiskleidžiančiu kupolu judančiam kūnui stabdyti. Parašiuto komplektą (sistemą) sudaro pagrindinis ir atsarginis (jei neveiktų pagrindinis) parašiutai, lynų sistema su kūno pakaba ir kuprine, saugos įtaisas (automatiškai išskleidžia pagrindinį parašiutą tam tikrame aukštyje arba po tam tikro laiko). Parašiuto kupolas (jų gali būti keli) būna sferinis (pusrutulio, nupjauto kūgio pavidalo) arba sparninis (stačiakampio gretasienio, kreivinio pavidalo). Sferinio kupolo viršuje dažniausiai būna anga leidimuisi stabilizuoti. Daromas iš nailono, medvilnės, šilko, metalizuoto stiklo pluošto; dažniausiai naudojamas daug kartų. Neišskleistas parašiutas laikomas tam tikru būdu sudėtas kuprinėje. Išskleidžiamas rankiniu būdu (patraukus virvelę), ištraukiamuoju parašiutu arba automatiškai (saugos įtaisu). Išskleisto parašiuto leidimąsi stabdo aerodinaminis pasipriešinimas. Sferinio parašiuto vertikalaus leidimosi greitis didesnis kaip 4 m/s, nuleidžiamo krovinio masė – iki kelių šimtų tonų. Sparninio parašiuto leidimosi greitį ir skriejimo kryptį galima reguliuoti ir valdyti; jo horizontalus skriejimo greitis iki 14 m/s. Parašiutai būna įvairios paskirties. Gelbėjimo parašiutais gelbstisi į avariją patekusių orlaivių, skrendančių mažesniu kaip 1400 km/h greičiu mažesniame kaip 25 km aukštyje, keleiviai ir įgula, gelbstimi patys orlaiviai. Tupdomuoju parašiutu (dažniausiai turi kupolų sistemą) iš lėktuvo saugiai nuleidžiami kroviniai, karo technika ir kariai (desantinis parašiutas), iš kosminės erdvės į Žemę ar kitą kosminį kūną – erdvėlaiviai ar jų dalys. Stabdomasis parašiutas sumažina lenktyninių automobilių ar nusileidžiančių orlaivių stabdymo kelią, pailgina kokio nors įtaiso, pvz., šviečiančios raketos, kybojimo ore laiką. Sportiniais parašiutais šokama iš orlaivių siekiant tam tikrų techninių parametrų – nusileidimo tikslumo, parašiuto uždelsto išsiskleidimo ir kitų (parašiutų sportas). Specialiu parašiutu galima stabilizuoti į suktuką patekusį orlaivį.

Istorija

Į sparną panašių įtaisų, kuriais bandyta sumažinti kūno kritimo greitį šokant nuo aukštų bokštų, būta jau 9 a. (Kordoboje, Ispanija), 11 a. Kinijoje. 15 a. viduryje parašiuto prototipų piešinių yra nupiešęs Leonardo da Vinci. Parašiuto išradėju laikomas fizikas L.‑S. Lenormand’as (Prancūzija), kuris su skėčio pavidalo įtaisu (medinis rėmas, aptrauktas lininiu gumotu audiniu) 1783 sėkmingai nušoko nuo Montpellier bokšto; jis sukūrė ir parašiuto terminą. J. P. Blanchard’as (Prancūzija) parašiuto kupolui panaudojo šilką ir su šiuo parašiutu 1793 iššoko iš oro baliono, kai šis patyrė avariją. Parašiuto konstrukcija toliau tobulinama – 1797 A.-J. Garnerinas (Prancūzija) sukonstravo parašiutą be standaus rėmo ir kupolo viršuje padarė angą orui išeiti, 1887 T. S. Baldwinas (Jungtinės Amerikos Valstijos) prie parašiuto kupolo pritaisė diržų sistemą su pakaba parašiutininkui, 1890 P. Lettermanas ir K. Paulus (viena pirmųjų su parašiutu šokusių moterų; abu Vokietija) išrado parašiutą su sulankstomu kupolu, 1911 (patentuotas 1912) G. Kotelnikovas (Rusija) – parašiutą su kuprine, tinkamą gelbėtis iš avariją patyrusio orlaivio. 1911 (kitais duomenimis 1912) pirmąjį šuolį su parašiutu iš skrendančio lėktuvo atliko A. Berry (Jungtinės Amerikos Valstijos). 20 a. 2 dešimtmečio pabaigoje parašiutus imta naudoti sportui. Per I ir II pasaulinį karą parašiutai buvo naudojami karo reikmėms. 1948 Gertrude’a ir Francis Rogallo (Jungtinės Amerikos Valstijos, NASA) išrado sparninį kupolą (vadinamą Rogallo sparną), kuris vėliau buvo pritaikytas ir parasparniui. Lietuvoje pirmąjį šuolį iš lėktuvo su parašiutu 1928 atliko A. Morkus.