paratuberkuliòzė, paratuberkuliòzinis entertas, lėtinė infekcinė atrajojančiųjų liga, pasireiškianti gausiu sekinančiu viduriavimu ir liesėjimu. Sukelia aplinkos veiksniams atspari bakterija Mycobacterium paratuberculosis. Dažniausiai paratuberkulioze sergama tose vietose, kur dirvos rūgščios, žolėje maža fosforo ir kalcio druskų. Sergantys gyvuliai išskiria bakterijas su išmatomis, šlapimu, pienu. Užsikrečiama per bakterijomis užterštą pašarą ir vandenį. Paratuberkuliozė būna latentinė, arba besimptomė, ir su ryškiais klinikiniais požymiais. Be aiškių simptomų sergantys gyvuliai blogiau auga ir penisi, bet, pagerinus sąlygas, greitai pasitaiso. Kūno apačioje atsiranda pabrinkimų, sumažėja pieno, gyvuliai lysta, viduriuoja. Išmatose būna gleivių ir kraujo. Gyvuliai ėda ir atrajoja normaliai, bet labai daug geria. Išskrostų lavonų apatinėse kūno dalyse randama pabrinkimų, žarnų sienelė vietomis sustorėjusi 5–10 ar net 20 kartų, gleivinė skersai ir išilgai susiraukšlėjusi, žarnų pasaito limfmazgiai padidėję, standūs ir sultingi. Paratuberkuliozę galima nustatyti suleidus paukščių tuberkulino. Apsaugos priemonės ir būdai: susirgę gyvuliai skerdžiami mėsai (gydymas neefektyvus), sveiki geriau šeriami, perkeliami į kitas ganyklas, tvartai dezinfekuojami. Lietuvoje gyvuliai paratuberkulioze neserga.

2345